Transliacija iš Meksikos: sausio 2009

Tam kad Aleksėjus daugiau manęs neklaustų: 'kaip slidinėjimas?', o ir šiaip - iš tingėjimo (mokytis nemoku), pasipasakosiu apie savo pirmą kartą (ant slidžių!). (:
Buvo taip:
Paskambina mama pirmą naujų metų dieną, sako: važiuosi slidinėt? Sakau: Aaa.. Aišku!
Grįžtu namo, susiorganizuoju improvizuotus slidinėjimui pusiau tinkamus rūbus, reiškia - pasiruošiau. :)
IŠ pat ryto susirenka net 12 žmonių kompanija, susipakuojam priešpiečius, termosus arbatosir riedam Latvijos pusėn (http://www.milzkalns.lv/). Vežamės du mažamečius vaikus be dokumentų. Kaip jau mes mėgstam.
Nuvykstam maždaug vidurdienį. Tada daugiau nei pusvalandį užtrunkam kol kiekvienas gaunam įrangą. O va tada jau į trasą! Pradžiai čiužinomės ant vaikų kalnelio, bet greit mums pabodo, tai palikę tėvus ir vaikus ten išėjom nuotykių ieškot ant aukštesnių trasų. Dar nebuvo taip daug sniego, tai nevisos trasos buvo paruoštos, ir - oi kaip mums pasisekė! - atidarytos buvo tik dvi paskutinės. ;D Šiaip ne taip ten pakyli (aš gi pirmą kart keltuvu naudojaus) ir per 10s atsiduri vėl apačioj. Truputį ilgiau trunka, jei nusprendi pagulėt ir pasivoliot vidury trasos. Ką aš ir nusprendžiau pirmą kartą leisdamasi. ;D Gerai, kad gan sėkmingai prigult pavyko, tai didesnių mėlynių išvengiau. Kitus kelis kartus jau nučiuožiau gražiai ir nenugriuvus, tik gal lazdom per daug mataruodama. Bet aš savim vis tiek didžiuojuos. Kaip pirmam kartui - itin gerai! ;D Tada grįžom į varlininką, kad galėtų vaikai pasiekimais pasigirt, o tėvai pračiuožt nuo įdomesnių trasų. Sakė, buvo efektingų kritimų, bet man neteko matyt.
Po penkių valando malonumo dar didesnis malonumas buvo išlipt iš slidžių batų ir atsigert arbatos. O tada jau namo. Su kelionine Boney M kasete visu garsu. ;D Home home gotta go home home home gotta go home!