paleidom meilę į orą

Nemėgstu šventinių dienų mokykloj, jei vasario 13, pirmadienis yra bloga diena, tai, tikėkit manim, vasario 14, antradienis - blogesnė. Nieko, ryt jau trečiadienis.

Užtat popietę praleidau mokydamasi naujų dalykų. Foto reportažas apie tai. ;)

Reikės: šilkinio popieriaus, žirklių, klijų, vielutės, degiam skysty sumirkyto veltinio ir geros kompanijos.

Taip va kerpam ir klijuojam.

Ir po maždaug dviejų valandų darbo beveik baigta...

Įklijuojam variklį.

Močiutė irgi įklijuoja variklį. :)

Pusė Orizabos kolektyviai dirba gamindami popierinius balionus.

Ir... vienas...

du... daug! laimingų veidų!

Mano netikėtai sutikta gera kompanija ir jau baigtas tobulas balionėlis.

Skrenda!!

saulėti momentai

Gal po savaitės kasdienio lietaus pagaliau pasirodė saulė. Žinojau, kad neužsitęs. Vos spėjau kelis saulės zuikučiuos nuotraukose pagaut ir vėl pasislėpė.

Gyvenimo ironija - bėgdama iš lietingos Lietuvos atsidūriau "linksmų vandenų" mieste, kur lietingas sezonas tęsias jau daugiau kaip du mėnesius.

Saulės zuikučiai ant virtuvės stalo.

Besiruošiant rytojui.

Ir mano naujausias pirkinys - hamakas. Supasi sau už namo ir laukia šiltesnių vėjų.

sekmadienis ir Meksikoj sekmadienis

Mano įsitikinimu sekmadienis yra vienintelė diena savaitėj kai tingėjimas ne tik kad atleistinas, bet beveik privalomas.
Nedera atsibust anksčiau nei 9.00 ryto. Atsibudus galima dar truputį pasivartyt lovoj. Tingiai pasiruošt sau skanius pusryčius... Jokių dribsnių! Ir puodelis kavos. Šiandien lyja. Puiki priežastis likt namie, atsakyt neatsakytus laiškus, pasidomėt kaip sekams visiems toli esantiems, pažiūrėt gerą filmą, rast naujos muzikos, kurt planus savaitei, savaitgaliui arba artimiausioms atostogoms... Ir man visai negėda visą dieną praleist apsivilkus pižama. Pižama turėtų būt oficialus sekmadienio rūbas! :)

Dar liko kelios valandos sekmadienio. Kepsiu lietinius ir žiūrėsiu filmą. Prancūziškai. Nes pasiilgau kalbos skambesio. Ir tų kelių ypatingų žmonių, kurie man ta kalba kalbėjo.

Sekmadienio daina. Tęsiant temą - We're born whole, we become a half...

jie mus privertė patikėt

Vienas hipis praėjusį savaitgalį pasakė frazę, kuri man įstrigo: gimstam vieni. Ir tai nėra blogai. John'o Lennon'o žodžiais:

They made us believe that real love, the one that’s strong, only happens once, more likely before your 30ies.

They never told us that love is not something that you can put in motion, neither has time schedule.

They made us believe that each one of us is the half of an orange, and that life only makes sense when you find that other half.

They did not tell us that we were born as whole, and that no-one in our lives deserve to carry on his back such responsibility of completing what is missing on us: we grow through life by ourselves. If we have a good company it’s just more pleasant.

They made us believe in a formula “two in one”: two people sharing the same line of thinking, same ideas, and that it is what works.

It’s never been told that it has another name: invalidation, that only two individuals with their own personality is how you can have a healthy relationship. It has been made to believe that marriage is an obliged institution and that fantasies out of hour should be repressed.

They made us believe that the thin and beautiful are the ones who is more loved, that the ones that have little sex are boring, and the ones that has a lot of it are not trustful, and that will always have a old shoes to a crooked foot; what they forgot to tell us is that there are more crooked minds than feet.

They made us believe that there’s one way formula to be happy, the same one to everybody, and the ones that escape from that are condemned to be delinquents.

We have never been told that those formulas go wrong, they get people frustrated, they are alienating, and that we can try other alternatives.

Oh! Also they did not tell us that no one will tell those things to us. Each and everyone of us will have to learn by ourselves.

And, when we get to the point that you are in love with yourself first, that’s when you can fall in love with somebody.

šeštadienio fiesta ir sekmadienis paplūdimy

Gera yra savaitgaliais pakeliaut. Per daug neplanuojat ir be galvos skausmo.
Praėjusį savaitgalį nutariau nusigaut iki vieno kaimo, pavadinto iš pirmo karto neištariamu vardu - Tlacotalpan, kuris kaip tik šventę šventė. Šventės ispaniškas vardas yra Candelaria, o lietuviškas... neturiu nė menkiausio supratimo. Google nepadeda man jo išverst, o iš patirties irgi negaliu pasakyt, nes Lietuvoj tokios šventės nešvenčiam. O ir mano žinios apie krikščionių religiją ir visas svarbias datas yra, švelniai pasakius, apgailėtinos. Kad ir kaip ten, svarbiausia juk ne proga, o pati šventė, negi ne?

Trečiadienį apie šventę išgirdau, per dvi dienas išmokau kaimo pavadinimą ištart, susiradau kompanijos ir penktadienį nusipirkau bilietą. Kaip visad neįvertinau atstumo ir kelionės trukmės. Google sakė, kad per dvi valandas galiu būt ten. ADO sugrąžino į realybę - važiuosiu iš Orizabos į Veracruz (2,5h), o tada iš Veracruz į Tlacotalpan (2,5h) + laikas laukiant autobuso Veracruz'e. Po penkių mėnesių ir jau visai padoraus skaičiaus savaitgalių vis dar nesusigyvenu su mintim, kad nusigaut iš vietos į vietą užtrunka minimum 4 valandas.

Šeštadienį 5.oo ryto jau pasišokinėdama šuoliuoju į autobusų stotį. Kuprinė ant pečių, sumuštinis kuprinėj, bilietas piniginėj... Vidurdienį jau sotinamės jūros gėrybėm ant upės kranto. Nedrįsau užsisakyt kokteilio, kuris sugrąžina į gyvenimą, bet mano žuvis irgi labai gera buvo. :) Visą dieną prasimakalavom po kaimą, pirmyn atgal, ir vėl iš naujo, su kuprinėm (vis sunkėjančiom nuo pirkinių - hamakas, kelios orginalios užrašų knygelės, apyrankės, auskarai..) ant pečių. Siesta parke. Šokiai ir muzika teatre. Fandango ir salsa. Nauji draugai hipiai. Ir neneigsiu, alus. Net liūdna buvo kai šventė baigės dar neprašvitus. Pasistatėm palapinę šalia vaikų darželio ir va.

Ryte susipakavom šmutkes ir pasigavom pirmą autobusą į pliažą. Noriu namo ant jūros kranto! Velniop namą. Dviejų palmių, tarp kurių pasikabint savo hamaką galėčiau. Sumeskit man kas nors ant dviejų palmių... Saulė, smėlis (dzin, tegul ir juodas) ir bangų ošimas... Valandos kai neegzistuoja rytojus ir rūpesčiai...

Kokios trys nuotraukos čia.