deja vu

Savaitgalį aplankiau savo dar visai naujus draugus, su kuriais sutikau Naujus.

Deja vu. Susitinka trys draugai vos antrą kartą ir vėl penktadienio naktį praleidžia bandydami draugą iš areštinės išpirkt.

Pirmą kartą Mazuntej mus pagauna policija paplūdimy sumuštinius terboj slepiančius.
Dėdė policininkas:
- O kas čia? Sumuštiniai, ah? Žinot, kad draudžiama. Ką darysim?
Draugai:
- Tai gal kaip nors susitarsim? Beveik nieko čia neturim. Ir šiaip juk atostogos paplūdimy... Vieną kartą metuose. Ir su niekuo nesidalinam. Niekam neparduodam.
Dėdė policininkas paprašo tūkstantuko. Mums pasirodo, kad per daug. Neduodam. Policininkai pikti pasidaro, kad mes jiems ant švenčių nesumetam, ir išsiveda mano draugus. Tikriau, išsiveda vieną, antras išeina kartu pažiūrėt, kur draugas naktį praleis ir ar kuo padėt gali, o aš lieku sau sėdėt ant kranto. Pasėdžiu kurį laiką, susipakuoju daiktus. Grįžta draugo šuo. Be antkaklio ir be išsilavinimo. Visą naktį bijojau, kad šunį pamesiu. Bet nepamečiau, nei paplūdimy, nei vėliau salsos bare, kur nusidanginau fiestos ieškot, nes juk vis tiek draugui niekuo padėt negaliu. Viskas gerai, kas gerai baigias. Rytą draugą išpirkom. Už visai padorią kainą, vos 300.

Antrą kartą vėl tą patį draugą policija pagauna bandantį pabėgt nuo vairuotojo, kurio mašinos veidrodėlį nulaužė (per siauro dviračių takelio pasekmė), Choluloj. . Mane palieka su draugais, kurių net nepažįstu. Kažkaip nusidanginam iki vietinės areštinės. Prisistato antras draugas. Užtrunkam iki trečios valandos nakties suderėt kainą, padengt nuostolius, užpildyt popierius ir išpirkt draugą. Brangokai šį kartą atsieina, 3000+.
Vėl grįžtam paryčiais namo. Tas pats maršrutas, taip pat šalta, po visiškai panašių nuotykių. Deja vu. Sakau tau.

Niekaip negaliu apsispręst ar a) mano blogi draugai, ar b) aplinkybės nepalankios, ar c) aš nešu nesėkmę. Pasirink teisingą!

O šiaip savaitgalis labai geras buvo, aplankiau draugą, su kuriuo avokadus per Kūčių vakarienę dalinomės ir Kalėdas praleidom prastus filmus žiūrėdami, atšventėm vieną gimtadienį, aplankėm vieną piramidę, išgėrėm per daug alaus ir per mažai miegojom... Grįžau pavargus sekmadienį ir pirmadienį neišsimiegojus buvo sunku vaikus mėgt. Išsimiegosiu ryt.

zumba vs ledai su šokolado gabaliukais

Taip, žiema ir Meksikoj egzistuoja. Ne, nė trupučio nepanaši į lietuvišką žiemą - nei sniego, nei ledo, nei tikro šaltuko. Bet net ir meksikietiška žiema mane pavertė į žiemos miegu miegančią mešką. Jau beveik visą savaitę lyja. O kai lyja, tai nesinori nieko daryt, tik susirangyt po antklode su karšto šokolado puodeliu, gera knyga/filmu arba laptopu, būtinai su interneto ryšiu. Nesakykit, kad jums taip nebūna? Šiandien galvojau savo tinginį nugalėt ir po ilgos pertraukos vėl prisijungt prie damučių zumbą šokančių, bet gerais noras pragaras grįstas. Gražūs planai niekad nebuvo realizuoti. Vietoj to suvartojau beveik pusę dėžės mmmm... grietininių ledų su šokolado gabaliukais ir, kad saldžiau būtų, gervuogių uogiene. Puodelis kavos su dar vienu nepažįstamuoju ir pasivaikščiojimas aplinkinėm gatvėm. Ei, bet bent jau pasimankštinau vaikščiodama! O ir su apylinkėm geriau susipažinau.

Plaza de Toros. Esu beveik tikra, kad kai Espinoza Paz atvažiuos koncertuot, tai būtent čia pasitiks savo minią fanų. Tai kaip gerai, kad žinau, kur eilėj laukt dvi valandas prieš koncertą reikės! (Pastebėkit ironiją.)

Kad ir kaip ten, zumba - 0, ledai - 1. Gal rytoj...

Kodėl Meksika?

Dažnai manęs klausia kokio velnio išsidanginau į Meksiką. Draugai klausia, naujai sutikti klausia, seniai pažįstami pasidomi. Ir kiekvieną kartą mane tas klausimas suglumina maždaug tiek pat kiek: o kodėl tu mane myli?

Nes net gyvenant "linksmų vandenų" mieste, kur lyja kas trečią dieną, nebūtina nusipirkt palto;
Nes čia ir sausio mėnesį galiu įdegt;
Nes žmonės dažnai patys beveik nieko neturėdami vis tiek tau parodys didžiausią svetingumą;
Nes meksikiečiai moka švęst, su muzika, šokiais, šeima, draugais ir juoku;
Nes kad ir koks nedėkingas jiems gyvenimas, jie nesiskundžia. Rytoj bus geriau;
Nes man patinka maistas - pasiilgsiu aštrių padažų;
Nes Meksikoj nepaprastai daug kultūrinės įvairovės: papročiai, maistas, muzika, menas, kalba - viskas keičiasi keliaujant iš vienos valstijos į kitą, iš miesto į miestą;
Nes mane žavi senoji Meksikos kultūra ir istorija;
Nes šalies gamta yra kažkas nepaprastai gražaus, įsimylėjau kalnus!

Ir paprasčiausiai... nes man čia gera. Šiandien, dabar.

versija 1.2 - Meksika!

Nuotykių ir saulės ieškodama sukūriau planą pagyvent kurį laiką Meksikoj. Nusipirkau bilietą, susipakavau kuprinę ir.. Jau beveik keturi mėnesiai (trūksta dviejų dienų) gyvenu čia. Kai dienos pilnos įspūdžių ir naujų patirčių nė nepastebi kaip greitai jos lekia.
Kažkada mėgdavau blog'ą rašyt. Pabandysiu iš naujo. Versija 1.2.

Linkėjimai!