pažintinė atostogų kelionė

Ah.. Kad taip man kas gyvenimą nesibaigiančių atostogų, kuriose kiekviena diena - naujas nuotykis!

Viena gera priežastis dirbt mokykloj - daug dienų apmokėtų atostogų. Savo velykinių atostogų pinigus ištaškiau per savaitę, žmonos padedama, Morelos valtijoj, kuri dar kartais vadinama Meksikos pavasariu, nes ten visad šilta ir saulėta. Valstija nedidelė, bet pamatyt yra ką. Apie tai ką aš per savo greit pralėkusią savaitę spėjau pažint ir patirt.

Tepoztlan
Pueblo magico - magiškas/stebuklingas kaimas, jei lietuviškai, - vietovė, kuri turi kažkuo ypatingą istoriją, legendas, simboliką, tradicijas, kraštovaizdį... Meksikoj tokių yra kiek daugiau nei 50 ir kiekvienas kažkuo skirtingas. Pagrindinė Tepoztlan atrakcija - piramidė ant skardžio. Iki jos užkopt užtrukom beveik dvi valandas, bet buvo verta. Vaizdai aplink... Energija, kurią jauti sėdėdamas ant skardžio krašto... Kažkas nepaprasto! Kaip ir bet kokioj turistinėj vietoj - daugybė suvenyrų (nuo mažyčių drožinių iki rankomis siuvinėtų stringų), tipinio maisto, paslaugų turistams - nuo masažų iki ekstremalaus sporto. Aš su maistu problema turiu Meksikoj - niekad negaliu prisimint pavadinimų, tad kiekvieną kartą ką nors užsisakydamą gaunu staigmeną.

Įsimylėjau kalnus! Galėčiau sėdėt ir medituot valandų valandas. Dievinu jausmą, kuris apima pasiekus viršūnę, jausmą, kad visos tavo problemos yra neįtikėtinai mažos ir nereikšmingos.

Vietinė fauna. Visiškai prijaunkinti ir bulvių traškučiais iš rankų mintantys.

Tequesquitengo

Turistų spąstai. Didžiausias ežeras Morelos valstijoj, kurio pakrantės apstatytos restoranais, viešbučiais ir šiaip turčių namais. Priėjimas prie vandens dažniausiai kainuoja. Nedaug - 8-10lt, bet kainuoja. Už tą kainą gauni patogų nusileidimą prie vandens, kažkokį saugumo lygį, restoraną plastikinėm kėdėm, persirengimo kabiną ir nenuspėjamai veikiantį dušą. Dar gali išsinuomot vandens slides ar pasiplaukiojimą valtim. Mums už mano mėlynai žalias akis padovanojo pasiplaukiojimą valtim. Ir net pavairuot leido! Sutaupėm. Ir pasitūsinom.

Vairuoju savo valtį.

Cuernavaca
Morelos sostinė. Miestas kaip miestas... Bet atostogos... mieste? Ne mano skoniui. Todėl nepraleidom ten daugiau laiko, nei užtruko privalomas pasivaikščiojimas senamiesty, diena parke, naktis atrakcionuose, atostogų garderobo papildymas suknelėm ir basutėm, keli puodeliai kavos ir netikėtai užtikta kultūrinė programa.

El Rollo
Didžiulis vandens pramogų parkas. Po atviru dangum. Bet didžiulis! Praleidom visą dieną. Nusileidau visom įmanomom čiuožyklom. Prisiklykavau iki soties. Pasideginau... Pavalgėm. Kainuoja lygiai tiek, kiek mokėjau paskutinį kartą už įėjimą į Vichy, Vilniuj, o pramogų... Nėra net ko lygint.

Xochicalco
Archeologinė zona. Ne šiaip piramidė ar dvi - beveik visas miestas. Su išlikusia observatorija ir nenuobodžiu muziejumi.

Posityvios vibracijos.

Valdovų apartamentai.

Viena iš rekonstruotų šventyklų.

Kas man turbūt labiausiai patiko apie Xochicalco buvo faktas, kad pirmą kartą nereikėjo alkūnėm stumdytis su daugybe turistų. Zona gerokai nutolus nuo miesto, autobusai retai kursuojantys ir nenuspėjami, tad be mašinos atsibelst iki jos reikia drąsos turėt. Bet verta, nes gali pasinert į savo mintis ir supančią energiją nors kartą be balsų ūžesio ir kliksinčių fotoaparatų.

Tai tiek!

Linkėjimai nuo manęs ir mano žmonos.

Cumbre Tajin ir kitos naujienos

rugsėjis... spalis, lapkritis, gruodis, sausis, vasaris... kovas! Pusmetis. Nei daug, nei mažai. Laikas praleistas nerutinoj. Nauji įspūdžiai kasdien.

Taupau pinigus. Bilietui į Europą vasarą. Toks planas yra kažkur padėtas grįžt į gimtinę, draugus ir jų vaikus aplankyt. Šeimas padėt sodo braškes suvalgyt. Taupymas niekad nebuvo mano stiprioji sritis, tai planus gali tekt keist.

Du.. Gal net tris savaitgalius likau savo kaime. Bandžiau atsigriebt už visas nemiegotas naktis. Nevykęs planas. Neišsimiegojom. Bet ir neliūdėjom. Gimė naujos draugystės, nauji jausmai, nauji planai...

Praeitą savaitgalį jau neiškentėjau ir išlėkiau į festivalį - Cumbre Tajin, kur senosios tradicijos, muzika ir kultūra susipina į vieną. Šįkart ne vien tik su kuprinės kompanija. Įtikinau naująją kambariokę leistis į nuotykį su manim. Įsiprašėm į studenčiokų nuomojamą autobusą, kad kelionė pigesnė būtų. Penktadienio naktį, iš baro grįžusios į namus, pusiau sąmoningai susikrovėm kuprines ir į kelią!

Atvykom saugiai, po 6 ilgų pusiau miegotų valandų, palaukėm eilėj ilgokai nusipirkt bilietus, pasistatėm palapinę CS stovyklavietėj, nusimetėm kuprines, pavalgėm, palaukėm kitoj eilėj prie įėjimo gausiai vingiuojančioj... Ir pamatėm viską ką norėjom pamatyt - amatai, dirbtuvės, muzika, šokiai, teatras... Ir vakare koncertas didžiojoj scenoj - rokavas toks, su division minuscula, los daniels (šita daina biplan'us primena), žiūpsnis funk'o su pila seca ir pasigardžiavimui... CAIFANES! Kas mano supratimu yra Foje atitikmuo Meksikoj. Visi žino visas dainas, pasigirdus pirmiems akordams minia jau užsivedus, visi pasiruošę dainuot. Gerai buvo! Man patiko labai. Mėgstu festivalių atmosferą. Norėjos pasilikt ilgiau, bet patingėjau ieškot transporto pirmadieniui, o ir šiaip... taupau gi!

CS stovyklauja!

Caifanes užvedinėja minią.

Sekmadienio ryte aplankėm Tajin piramides ir paplūdimį be paplūdimio pakeliui namo. Grįžus tiesiai į lovą ir pirmadienį atsibudau laiminga ir beveik visai pailsėjus.

Tajin.

Ši savaitė vėl pilna chaoso ir veiksmų. Renginiai ir egzaminai mokykloj, sporto klubas ir kasdienis gyvenimas gatvėj... Draugystė auganti į kažką daugiau. Namų krizė su viena pamišusia kambarioke, su kuria sutariam labai gerai, kad ir nesuprantam viena kitos, ir mūsų ragana, kuri užsimanė taisykles namie įvest - jokio alkoholio, jokių draugų po 10 vakaro, jokių indų kriauklėj, jokios garsios muzikos, blah blah!!!! Dėl to gyvenu gatvėj, svečių taisyklę ignoruoju su drąsiais draugais, o neplautus indus laikau savo kambary, kad nieks nesusektų. Galvoju ieškot kito būsto, tik kad yra komplikacijų. Kol pamišusioji kambariokė nesikrausto lauk, tol galiu gyvent dar. Dviese saugiau.

Tai tiek.

Linkėjimai!

užgavėnės paplūdimy

Užpernai užgavėnes pasitikom braidydami po gilų sniegą, ragaudami karštą alų ir trypdami polkutę Rumšiškėse. Vėliau klausydami kelionių istorijų Yurtoj ir prakaituodami saunoj, šildydamiesi prie židinio ir dalydamiesi istorijom... Nostalgija.

Pernai užgavėnių kaip ir nebuvo. Nepamenu, kad būčiau blynus valgius ar polkutę šokus. O ir visus Šveicarijos karnavalus maždaug tuo metu vykstančius pražiopsojau...

Šiemet nepraleidau progos sudalyvaut pačiam griausmingiausiam, jei ne visos Meksikos, tai bent rytų pakrantės, karnavale - carnaval de Veracruz! Daug ir skambiai reklamuota savaitės fiesta. O kur dar visos kalbos!

Savo stiliuj įsimečiau šorčiukus, dantų šepetėlį, pinigų, pasą ir maudymkę į kuprinę ir penktadienį beveik iškart po pamokų sėdau į autobusą. Aš ir kuprinė. Meksikoj taip keliauju. Kad vienai nuobodu nebūtų visad pasiskelbiu per CS kur važiuoju ir ką planuoju. 19 kartų iš 20 randu geros kompanijos. Iš autobuso beveik tiesiai į klubą, su porele belgų, savo host'u ir daugų draugais. Kaip ir turi būt. Mano pirmas kartas klube Meksikoj! Iš pradžių baisiai nuobodu, brangu ir snobiška viskas atrodė, bet užsimetus bacardžio akinius vaizdas pasitaisė ir visai gerai, pamenu, pasiautėm. Iki paryčių.
Šeštadienį nepražiopsojom parado. Tiesa sakant, po šitiek reklamos, tikėjaus kažko daugiau. Nebuvo nei kostiumai labai įspūdingi, nei muzika, nei choreografija. Ir kas labiausiai nuvylė, kad neleidžia žmonėms įsiliet į paradą, gali stebėt iš už tvorelės, jei vietas nusipirkai, ir alaus akinius tamsint. Sako, viskas dėl saugumo, nors aš tai jokių incidentų nemačiau. Ir dar tikėjaus, kad po parado visi liks gatvėse toliau švęst. Bet kad ne... Visi į klubus ir plotus išsislapstė.
Sekmadienį kaip ir dera sekmadieniais, tingiai atsikėlėm, papusryčiavom su mūsų host'o šeima, kuri, beje, mus labai labai svetingai pasitiko. Tu casa es mi casa (mano namai - tavo namai) Meksikoj nėra tik šiaip tušti žodžiai. Tikėjaus dieną praleist paplūdimy, bet ir Meksikoj pasitaiko blogo oro, tai teko paplūdimį iškeist į senamiestį. Pasitrainiojom kelias valandas po miestą, sutikom naujų draugų, pabimbinėjom iki kol laikas sėst į autobusą atėjo ir tiek.

Neišpildė karnavalas mano lūkesčių bet vis tiek labai geras savaitgalis buvo! Moralas toks.

paleidom meilę į orą

Nemėgstu šventinių dienų mokykloj, jei vasario 13, pirmadienis yra bloga diena, tai, tikėkit manim, vasario 14, antradienis - blogesnė. Nieko, ryt jau trečiadienis.

Užtat popietę praleidau mokydamasi naujų dalykų. Foto reportažas apie tai. ;)

Reikės: šilkinio popieriaus, žirklių, klijų, vielutės, degiam skysty sumirkyto veltinio ir geros kompanijos.

Taip va kerpam ir klijuojam.

Ir po maždaug dviejų valandų darbo beveik baigta...

Įklijuojam variklį.

Močiutė irgi įklijuoja variklį. :)

Pusė Orizabos kolektyviai dirba gamindami popierinius balionus.

Ir... vienas...

du... daug! laimingų veidų!

Mano netikėtai sutikta gera kompanija ir jau baigtas tobulas balionėlis.

Skrenda!!

saulėti momentai

Gal po savaitės kasdienio lietaus pagaliau pasirodė saulė. Žinojau, kad neužsitęs. Vos spėjau kelis saulės zuikučiuos nuotraukose pagaut ir vėl pasislėpė.

Gyvenimo ironija - bėgdama iš lietingos Lietuvos atsidūriau "linksmų vandenų" mieste, kur lietingas sezonas tęsias jau daugiau kaip du mėnesius.

Saulės zuikučiai ant virtuvės stalo.

Besiruošiant rytojui.

Ir mano naujausias pirkinys - hamakas. Supasi sau už namo ir laukia šiltesnių vėjų.

sekmadienis ir Meksikoj sekmadienis

Mano įsitikinimu sekmadienis yra vienintelė diena savaitėj kai tingėjimas ne tik kad atleistinas, bet beveik privalomas.
Nedera atsibust anksčiau nei 9.00 ryto. Atsibudus galima dar truputį pasivartyt lovoj. Tingiai pasiruošt sau skanius pusryčius... Jokių dribsnių! Ir puodelis kavos. Šiandien lyja. Puiki priežastis likt namie, atsakyt neatsakytus laiškus, pasidomėt kaip sekams visiems toli esantiems, pažiūrėt gerą filmą, rast naujos muzikos, kurt planus savaitei, savaitgaliui arba artimiausioms atostogoms... Ir man visai negėda visą dieną praleist apsivilkus pižama. Pižama turėtų būt oficialus sekmadienio rūbas! :)

Dar liko kelios valandos sekmadienio. Kepsiu lietinius ir žiūrėsiu filmą. Prancūziškai. Nes pasiilgau kalbos skambesio. Ir tų kelių ypatingų žmonių, kurie man ta kalba kalbėjo.

Sekmadienio daina. Tęsiant temą - We're born whole, we become a half...

jie mus privertė patikėt

Vienas hipis praėjusį savaitgalį pasakė frazę, kuri man įstrigo: gimstam vieni. Ir tai nėra blogai. John'o Lennon'o žodžiais:

They made us believe that real love, the one that’s strong, only happens once, more likely before your 30ies.

They never told us that love is not something that you can put in motion, neither has time schedule.

They made us believe that each one of us is the half of an orange, and that life only makes sense when you find that other half.

They did not tell us that we were born as whole, and that no-one in our lives deserve to carry on his back such responsibility of completing what is missing on us: we grow through life by ourselves. If we have a good company it’s just more pleasant.

They made us believe in a formula “two in one”: two people sharing the same line of thinking, same ideas, and that it is what works.

It’s never been told that it has another name: invalidation, that only two individuals with their own personality is how you can have a healthy relationship. It has been made to believe that marriage is an obliged institution and that fantasies out of hour should be repressed.

They made us believe that the thin and beautiful are the ones who is more loved, that the ones that have little sex are boring, and the ones that has a lot of it are not trustful, and that will always have a old shoes to a crooked foot; what they forgot to tell us is that there are more crooked minds than feet.

They made us believe that there’s one way formula to be happy, the same one to everybody, and the ones that escape from that are condemned to be delinquents.

We have never been told that those formulas go wrong, they get people frustrated, they are alienating, and that we can try other alternatives.

Oh! Also they did not tell us that no one will tell those things to us. Each and everyone of us will have to learn by ourselves.

And, when we get to the point that you are in love with yourself first, that’s when you can fall in love with somebody.

šeštadienio fiesta ir sekmadienis paplūdimy

Gera yra savaitgaliais pakeliaut. Per daug neplanuojat ir be galvos skausmo.
Praėjusį savaitgalį nutariau nusigaut iki vieno kaimo, pavadinto iš pirmo karto neištariamu vardu - Tlacotalpan, kuris kaip tik šventę šventė. Šventės ispaniškas vardas yra Candelaria, o lietuviškas... neturiu nė menkiausio supratimo. Google nepadeda man jo išverst, o iš patirties irgi negaliu pasakyt, nes Lietuvoj tokios šventės nešvenčiam. O ir mano žinios apie krikščionių religiją ir visas svarbias datas yra, švelniai pasakius, apgailėtinos. Kad ir kaip ten, svarbiausia juk ne proga, o pati šventė, negi ne?

Trečiadienį apie šventę išgirdau, per dvi dienas išmokau kaimo pavadinimą ištart, susiradau kompanijos ir penktadienį nusipirkau bilietą. Kaip visad neįvertinau atstumo ir kelionės trukmės. Google sakė, kad per dvi valandas galiu būt ten. ADO sugrąžino į realybę - važiuosiu iš Orizabos į Veracruz (2,5h), o tada iš Veracruz į Tlacotalpan (2,5h) + laikas laukiant autobuso Veracruz'e. Po penkių mėnesių ir jau visai padoraus skaičiaus savaitgalių vis dar nesusigyvenu su mintim, kad nusigaut iš vietos į vietą užtrunka minimum 4 valandas.

Šeštadienį 5.oo ryto jau pasišokinėdama šuoliuoju į autobusų stotį. Kuprinė ant pečių, sumuštinis kuprinėj, bilietas piniginėj... Vidurdienį jau sotinamės jūros gėrybėm ant upės kranto. Nedrįsau užsisakyt kokteilio, kuris sugrąžina į gyvenimą, bet mano žuvis irgi labai gera buvo. :) Visą dieną prasimakalavom po kaimą, pirmyn atgal, ir vėl iš naujo, su kuprinėm (vis sunkėjančiom nuo pirkinių - hamakas, kelios orginalios užrašų knygelės, apyrankės, auskarai..) ant pečių. Siesta parke. Šokiai ir muzika teatre. Fandango ir salsa. Nauji draugai hipiai. Ir neneigsiu, alus. Net liūdna buvo kai šventė baigės dar neprašvitus. Pasistatėm palapinę šalia vaikų darželio ir va.

Ryte susipakavom šmutkes ir pasigavom pirmą autobusą į pliažą. Noriu namo ant jūros kranto! Velniop namą. Dviejų palmių, tarp kurių pasikabint savo hamaką galėčiau. Sumeskit man kas nors ant dviejų palmių... Saulė, smėlis (dzin, tegul ir juodas) ir bangų ošimas... Valandos kai neegzistuoja rytojus ir rūpesčiai...

Kokios trys nuotraukos čia.

deja vu

Savaitgalį aplankiau savo dar visai naujus draugus, su kuriais sutikau Naujus.

Deja vu. Susitinka trys draugai vos antrą kartą ir vėl penktadienio naktį praleidžia bandydami draugą iš areštinės išpirkt.

Pirmą kartą Mazuntej mus pagauna policija paplūdimy sumuštinius terboj slepiančius.
Dėdė policininkas:
- O kas čia? Sumuštiniai, ah? Žinot, kad draudžiama. Ką darysim?
Draugai:
- Tai gal kaip nors susitarsim? Beveik nieko čia neturim. Ir šiaip juk atostogos paplūdimy... Vieną kartą metuose. Ir su niekuo nesidalinam. Niekam neparduodam.
Dėdė policininkas paprašo tūkstantuko. Mums pasirodo, kad per daug. Neduodam. Policininkai pikti pasidaro, kad mes jiems ant švenčių nesumetam, ir išsiveda mano draugus. Tikriau, išsiveda vieną, antras išeina kartu pažiūrėt, kur draugas naktį praleis ir ar kuo padėt gali, o aš lieku sau sėdėt ant kranto. Pasėdžiu kurį laiką, susipakuoju daiktus. Grįžta draugo šuo. Be antkaklio ir be išsilavinimo. Visą naktį bijojau, kad šunį pamesiu. Bet nepamečiau, nei paplūdimy, nei vėliau salsos bare, kur nusidanginau fiestos ieškot, nes juk vis tiek draugui niekuo padėt negaliu. Viskas gerai, kas gerai baigias. Rytą draugą išpirkom. Už visai padorią kainą, vos 300.

Antrą kartą vėl tą patį draugą policija pagauna bandantį pabėgt nuo vairuotojo, kurio mašinos veidrodėlį nulaužė (per siauro dviračių takelio pasekmė), Choluloj. . Mane palieka su draugais, kurių net nepažįstu. Kažkaip nusidanginam iki vietinės areštinės. Prisistato antras draugas. Užtrunkam iki trečios valandos nakties suderėt kainą, padengt nuostolius, užpildyt popierius ir išpirkt draugą. Brangokai šį kartą atsieina, 3000+.
Vėl grįžtam paryčiais namo. Tas pats maršrutas, taip pat šalta, po visiškai panašių nuotykių. Deja vu. Sakau tau.

Niekaip negaliu apsispręst ar a) mano blogi draugai, ar b) aplinkybės nepalankios, ar c) aš nešu nesėkmę. Pasirink teisingą!

O šiaip savaitgalis labai geras buvo, aplankiau draugą, su kuriuo avokadus per Kūčių vakarienę dalinomės ir Kalėdas praleidom prastus filmus žiūrėdami, atšventėm vieną gimtadienį, aplankėm vieną piramidę, išgėrėm per daug alaus ir per mažai miegojom... Grįžau pavargus sekmadienį ir pirmadienį neišsimiegojus buvo sunku vaikus mėgt. Išsimiegosiu ryt.

zumba vs ledai su šokolado gabaliukais

Taip, žiema ir Meksikoj egzistuoja. Ne, nė trupučio nepanaši į lietuvišką žiemą - nei sniego, nei ledo, nei tikro šaltuko. Bet net ir meksikietiška žiema mane pavertė į žiemos miegu miegančią mešką. Jau beveik visą savaitę lyja. O kai lyja, tai nesinori nieko daryt, tik susirangyt po antklode su karšto šokolado puodeliu, gera knyga/filmu arba laptopu, būtinai su interneto ryšiu. Nesakykit, kad jums taip nebūna? Šiandien galvojau savo tinginį nugalėt ir po ilgos pertraukos vėl prisijungt prie damučių zumbą šokančių, bet gerais noras pragaras grįstas. Gražūs planai niekad nebuvo realizuoti. Vietoj to suvartojau beveik pusę dėžės mmmm... grietininių ledų su šokolado gabaliukais ir, kad saldžiau būtų, gervuogių uogiene. Puodelis kavos su dar vienu nepažįstamuoju ir pasivaikščiojimas aplinkinėm gatvėm. Ei, bet bent jau pasimankštinau vaikščiodama! O ir su apylinkėm geriau susipažinau.

Plaza de Toros. Esu beveik tikra, kad kai Espinoza Paz atvažiuos koncertuot, tai būtent čia pasitiks savo minią fanų. Tai kaip gerai, kad žinau, kur eilėj laukt dvi valandas prieš koncertą reikės! (Pastebėkit ironiją.)

Kad ir kaip ten, zumba - 0, ledai - 1. Gal rytoj...

Kodėl Meksika?

Dažnai manęs klausia kokio velnio išsidanginau į Meksiką. Draugai klausia, naujai sutikti klausia, seniai pažįstami pasidomi. Ir kiekvieną kartą mane tas klausimas suglumina maždaug tiek pat kiek: o kodėl tu mane myli?

Nes net gyvenant "linksmų vandenų" mieste, kur lyja kas trečią dieną, nebūtina nusipirkt palto;
Nes čia ir sausio mėnesį galiu įdegt;
Nes žmonės dažnai patys beveik nieko neturėdami vis tiek tau parodys didžiausią svetingumą;
Nes meksikiečiai moka švęst, su muzika, šokiais, šeima, draugais ir juoku;
Nes kad ir koks nedėkingas jiems gyvenimas, jie nesiskundžia. Rytoj bus geriau;
Nes man patinka maistas - pasiilgsiu aštrių padažų;
Nes Meksikoj nepaprastai daug kultūrinės įvairovės: papročiai, maistas, muzika, menas, kalba - viskas keičiasi keliaujant iš vienos valstijos į kitą, iš miesto į miestą;
Nes mane žavi senoji Meksikos kultūra ir istorija;
Nes šalies gamta yra kažkas nepaprastai gražaus, įsimylėjau kalnus!

Ir paprasčiausiai... nes man čia gera. Šiandien, dabar.

versija 1.2 - Meksika!

Nuotykių ir saulės ieškodama sukūriau planą pagyvent kurį laiką Meksikoj. Nusipirkau bilietą, susipakavau kuprinę ir.. Jau beveik keturi mėnesiai (trūksta dviejų dienų) gyvenu čia. Kai dienos pilnos įspūdžių ir naujų patirčių nė nepastebi kaip greitai jos lekia.
Kažkada mėgdavau blog'ą rašyt. Pabandysiu iš naujo. Versija 1.2.

Linkėjimai!