(motyvacinis) laiškas sau

Sako Henrika: ar jau parašei motyvacinį laišką?
Sakau: ne, man ne laiško, man CV reikia.
O ji: laišką sau. Motyvacinį.

Oho!

Kai rašai motyvacinį laišką pretenduodamas į kokią nors darbo poziciją, tai viskas lyg ir aišku, turi argumentuotai atsakyt darbdaviui į klausimą 'kodėl turėčiau tave priimt?'. O į kokį klausimą ir kokiais argumentais atsakinėt, kai rašai laišką sau? Motyvacinį laišką sau. (Terapijos dalis, sako Henrika.) Ir kokių čia man motyvų sau suteikt reikia? Priverčiančių atsikelt kiekvieną mielą rytą? O gal nuteikiančių šypsotis? Arba... Gal tokių, kurie skatintų po truputį artėt prie tikslo? Tik kad tikslo dar nesu numačius. Nei mažų norų, kurie paskui susidėtų į besipildančią svajonę. Ir mano didysis noras 'gražaus ir paprasto gyvenimo' labai jau nedetalizuotas, besikeičiantis ir kartais įtraukia visai nepaprastų dalykų.

Man reikia gyvenimo plano. Jau seniai sakiau. Tegul dar ir ne gyvenimo, o pusmečio, mėnesio, savaitės. Bent rytojaus. Nors ne, aš žinau, ką veiksiu ryt. Tik nežinau kodėl. Eisiu į paskaitas. Gal klausysiu. Gal net ką nors užsirašysiu. Nors tikriausiai ne. Nedomina. Tikrai mano laiške nebus jokios motyvacijos susijusios su studijom. Nepatinka ir nedomina. Deja deja. Bet pusiaukelėj gi nemesi? Mėgstu eit paprastesniu keliu, kad ir dantis sukandus - baigsiu aš tą univerą.
Ką dar darysiu? Gal pakviesiu ką nors kavos/arbatos/į kiną. Nes nenoriu būt viena. Nes kai esu viena, tai galvoje tenka šnekėtis su pačia savim. Arba va taip rašyt laiškus sau...

Sau. Motyvacinis.

Teoriškai tai aš žinau, ką man daryt, kad mano dienos būtų užimtos (ir galvot nereiktų). Galiu ne tik į kiną vaikščiot, bet ir į parodas, koncertus, spektaklius. Skaityt galiu. Popsą arba klasikus. Mokytis kalbų galiu. (Kažin ar tai, kad išsitraukiau rusų kalbos gramatikos lenteles ir pasidėjau ant stalo, jau žingsnis į priekį?) Kalbų mokytis ne tik galiu, bet lyg ir noriu. Sakau 'lyg ir', nes kol kas nesimokau. Kažkas yra didesnis už norą. Ir jau tikrai nelogiška būtų kaltint aplinkybes. Gal mano priešas tinginys? Sportuot galėčiau. Susigalvot kokį nors būrelį, nuo šokio iki keramikos. Bet va... Visada turiu pasiteisinimą tam, kad baigčiau nepradėjus arba mesčiau po pirmo karto. Kažkaip va neteikia pasitenkinimo, nors tu ką. Nebent vienkartinį. Kartais su sąžinės priekaištais po to.

Toptelėjo: aš pasidariau priklausoma nuo žmonių, kurie aplink mane ir su kuriais tiek daug laiko praleisdavau. Tik va dabar jie visi sau susigalvojo gyvenimus ir būna savo gyvenimais užsiėmę, o aš likau. Be savo gyvenimo ir su piktumu.

Mąstant konstruktyviai: man tiesiog irgi reikia susigalvot gyvenimą. PAPRASTA. ne? Planą dienai, savaitei, mėnesiui. Juk jau žinau, ką veiksiu ryt.

Noriu:
Rast sau pusės etato darbą;
Išmokt susikalbėt rusiškai;
Tada išmokt ispanų kalbą;
Nuvažiuot į Nidą;
Nutranzuot į Daniją (tikiuos, mama neskaito šito! ;));
Nusimegzt šaliką;
Pasivaikščiot Rygos senamiesčiu;
Pakviest kavos žavų vaikiną (gerai gerai, čia šitas iš romantiškos knygos, neužskaitom);
Su Draugu pabėgiot čežančiais rudeniniais lapais;
Gaut teises (reiškia pasimokyt teorijos, išlaikyt egzą, pabandyt vairuot, išlaikyt egzą);..

Šią minutę daugiau nežinau.

Šypsausi. Reiškia, kad ir koks nevykęs mano nemotyvuojantis motyvacinis laiškas sau būtų buvęs, jį rašant/skaitant moralė pakilo. ;)

Mano blogasis aš, kuris parašė laiško pradžią, sako: kažin kiek ilgam?
Bet aš sakau: geriau bent trumpam negu išvis 0.