Pirmiausia nesusikalbam su vairuotoju, užsižiopsom ir, vietoj to, kad išliptumėm prie Radžiulių, atsiduriam Molėtuose. Kas yra bent dukart toliau nei mums reikėjo. Ką jau darysi, nuvažiuot iki Molėtų už 3.75 lt irgi ne kasdien juk pasiseka. ;) Pasivaikštom po vis dar žiemiškus Molėtus: bažnyčia, skulptūrų parkas, ežeriukai, autobusų stotis... Tiek tik sugebėjom lankytinų vietų iš žmonių išklaust. Sulaukiam autobuso važiuojančio Vilniaus kryptim, bet kad jau važiavom Europos geografinio centro pamatyt ir mamai nuotraukos padaryt, tai išlipam ten.
Klaidelė! Žiemos metu ir dar šeštadienį ten, aišku, niekas neveikia. Tai po mažiau nei valandos - tiek truko padaryt nuotraukas prie visų įmanomų ten esančių akmenų, pažiūrėt pro visus info centro trobelės langus ir įsitikint, kad Da Antonio tikrai mūsų šiandien neprims - nebeturim, ką daugiau veikt. Grįžtam ant plento. Autobusas pravažiuos tik po maždaug 2 valandų.
Sakau: let's try hitching! Ir bandom. Bet mūsų trys, pradeda temt, sutemsta, stovim vidury plento, kur automobiliai lekia ne mažiau kaip 100 km/h greičiu... Nesiseka. Po kokio pusvalandžio šokčiojimo ir mojavimo rankom sustoja policija.
Sako: ko stovit ant kelio be atšvaitų? Baudą gausit.
Sakau: tai kad mes ne ant kelio, mes pakrašty ir tik vieną atšvaitą per tris turim.
Sako: tai stokit kaip toj reklamoj viens ant kito ir užteks vieno.
Duoda mums trūkstamų atšvaitų. Paliepia naudot pagal paskirtį.
Sakau: o tai gal jūs į Vilnių važiuojat?
Deja. Nuvažiuoja. Paskui sugalvojau, kad galėjo vis tiek jie mus pasiimt, o kai paskui stabdė pravažiuojančius, tai ne tik patikrint dokumentus, palinkėt gero kelio, bet ir mus įsodint tam sustabdytam, lai parveža vaikus namo.
Toliau mojuojam atšvaitais. Jirka vis siūlo eit prie halogeninių lempų pasišildyt, o mes su Zuzka strykčiojam lietuvių liaudies šokių motyvais. Galiausiai, praėjus maždaug valandai nuo tada, kai ant kelio išėjom, sustoja žmonai neištikimas vaikis ir mes baisingai laimingi sušokam į jo golfą. Sėkmingai grįžtam į Vilnių. Čia buvo, ko gero, pats nesėkmingiausias mano tranzavimo epizodas. Ar bent jau vienas iš top 3 nesėkmingiausių.
Kad ir kaip ten, viską pasvėrus ir tiksliai pamatavus, kelionė, sakyčiau, nusisekus: pamatėm daugiau, nei planuota, diena buvo saulėta, o kojos sėkmingai atitirpo, grįžus namo. O karšta arbata ir kepti obuoliai dar niekad nebuvo tokio malonumo suteikę. :)
Ir dar, turėdama daug laisvo laiko Vilniuj, per savaitgalį pabuvojau dviejuose muziejuose - Genocido aukų (KGB) ir nacionaliniam. Nacionalinis nelabai įdomus. Visi dalykai daug kartų matyti vienur ar kitur. Nieko įspūdingo. Užtat KGB rūsiai tikrai paliko įspūdį. Dabar tikrai galėsiu visiems sakyt, kad šitas geras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą