paleidom meilę į orą

Nemėgstu šventinių dienų mokykloj, jei vasario 13, pirmadienis yra bloga diena, tai, tikėkit manim, vasario 14, antradienis - blogesnė. Nieko, ryt jau trečiadienis.

Užtat popietę praleidau mokydamasi naujų dalykų. Foto reportažas apie tai. ;)

Reikės: šilkinio popieriaus, žirklių, klijų, vielutės, degiam skysty sumirkyto veltinio ir geros kompanijos.

Taip va kerpam ir klijuojam.

Ir po maždaug dviejų valandų darbo beveik baigta...

Įklijuojam variklį.

Močiutė irgi įklijuoja variklį. :)

Pusė Orizabos kolektyviai dirba gamindami popierinius balionus.

Ir... vienas...

du... daug! laimingų veidų!

Mano netikėtai sutikta gera kompanija ir jau baigtas tobulas balionėlis.

Skrenda!!

saulėti momentai

Gal po savaitės kasdienio lietaus pagaliau pasirodė saulė. Žinojau, kad neužsitęs. Vos spėjau kelis saulės zuikučiuos nuotraukose pagaut ir vėl pasislėpė.

Gyvenimo ironija - bėgdama iš lietingos Lietuvos atsidūriau "linksmų vandenų" mieste, kur lietingas sezonas tęsias jau daugiau kaip du mėnesius.

Saulės zuikučiai ant virtuvės stalo.

Besiruošiant rytojui.

Ir mano naujausias pirkinys - hamakas. Supasi sau už namo ir laukia šiltesnių vėjų.

sekmadienis ir Meksikoj sekmadienis

Mano įsitikinimu sekmadienis yra vienintelė diena savaitėj kai tingėjimas ne tik kad atleistinas, bet beveik privalomas.
Nedera atsibust anksčiau nei 9.00 ryto. Atsibudus galima dar truputį pasivartyt lovoj. Tingiai pasiruošt sau skanius pusryčius... Jokių dribsnių! Ir puodelis kavos. Šiandien lyja. Puiki priežastis likt namie, atsakyt neatsakytus laiškus, pasidomėt kaip sekams visiems toli esantiems, pažiūrėt gerą filmą, rast naujos muzikos, kurt planus savaitei, savaitgaliui arba artimiausioms atostogoms... Ir man visai negėda visą dieną praleist apsivilkus pižama. Pižama turėtų būt oficialus sekmadienio rūbas! :)

Dar liko kelios valandos sekmadienio. Kepsiu lietinius ir žiūrėsiu filmą. Prancūziškai. Nes pasiilgau kalbos skambesio. Ir tų kelių ypatingų žmonių, kurie man ta kalba kalbėjo.

Sekmadienio daina. Tęsiant temą - We're born whole, we become a half...

jie mus privertė patikėt

Vienas hipis praėjusį savaitgalį pasakė frazę, kuri man įstrigo: gimstam vieni. Ir tai nėra blogai. John'o Lennon'o žodžiais:

They made us believe that real love, the one that’s strong, only happens once, more likely before your 30ies.

They never told us that love is not something that you can put in motion, neither has time schedule.

They made us believe that each one of us is the half of an orange, and that life only makes sense when you find that other half.

They did not tell us that we were born as whole, and that no-one in our lives deserve to carry on his back such responsibility of completing what is missing on us: we grow through life by ourselves. If we have a good company it’s just more pleasant.

They made us believe in a formula “two in one”: two people sharing the same line of thinking, same ideas, and that it is what works.

It’s never been told that it has another name: invalidation, that only two individuals with their own personality is how you can have a healthy relationship. It has been made to believe that marriage is an obliged institution and that fantasies out of hour should be repressed.

They made us believe that the thin and beautiful are the ones who is more loved, that the ones that have little sex are boring, and the ones that has a lot of it are not trustful, and that will always have a old shoes to a crooked foot; what they forgot to tell us is that there are more crooked minds than feet.

They made us believe that there’s one way formula to be happy, the same one to everybody, and the ones that escape from that are condemned to be delinquents.

We have never been told that those formulas go wrong, they get people frustrated, they are alienating, and that we can try other alternatives.

Oh! Also they did not tell us that no one will tell those things to us. Each and everyone of us will have to learn by ourselves.

And, when we get to the point that you are in love with yourself first, that’s when you can fall in love with somebody.

šeštadienio fiesta ir sekmadienis paplūdimy

Gera yra savaitgaliais pakeliaut. Per daug neplanuojat ir be galvos skausmo.
Praėjusį savaitgalį nutariau nusigaut iki vieno kaimo, pavadinto iš pirmo karto neištariamu vardu - Tlacotalpan, kuris kaip tik šventę šventė. Šventės ispaniškas vardas yra Candelaria, o lietuviškas... neturiu nė menkiausio supratimo. Google nepadeda man jo išverst, o iš patirties irgi negaliu pasakyt, nes Lietuvoj tokios šventės nešvenčiam. O ir mano žinios apie krikščionių religiją ir visas svarbias datas yra, švelniai pasakius, apgailėtinos. Kad ir kaip ten, svarbiausia juk ne proga, o pati šventė, negi ne?

Trečiadienį apie šventę išgirdau, per dvi dienas išmokau kaimo pavadinimą ištart, susiradau kompanijos ir penktadienį nusipirkau bilietą. Kaip visad neįvertinau atstumo ir kelionės trukmės. Google sakė, kad per dvi valandas galiu būt ten. ADO sugrąžino į realybę - važiuosiu iš Orizabos į Veracruz (2,5h), o tada iš Veracruz į Tlacotalpan (2,5h) + laikas laukiant autobuso Veracruz'e. Po penkių mėnesių ir jau visai padoraus skaičiaus savaitgalių vis dar nesusigyvenu su mintim, kad nusigaut iš vietos į vietą užtrunka minimum 4 valandas.

Šeštadienį 5.oo ryto jau pasišokinėdama šuoliuoju į autobusų stotį. Kuprinė ant pečių, sumuštinis kuprinėj, bilietas piniginėj... Vidurdienį jau sotinamės jūros gėrybėm ant upės kranto. Nedrįsau užsisakyt kokteilio, kuris sugrąžina į gyvenimą, bet mano žuvis irgi labai gera buvo. :) Visą dieną prasimakalavom po kaimą, pirmyn atgal, ir vėl iš naujo, su kuprinėm (vis sunkėjančiom nuo pirkinių - hamakas, kelios orginalios užrašų knygelės, apyrankės, auskarai..) ant pečių. Siesta parke. Šokiai ir muzika teatre. Fandango ir salsa. Nauji draugai hipiai. Ir neneigsiu, alus. Net liūdna buvo kai šventė baigės dar neprašvitus. Pasistatėm palapinę šalia vaikų darželio ir va.

Ryte susipakavom šmutkes ir pasigavom pirmą autobusą į pliažą. Noriu namo ant jūros kranto! Velniop namą. Dviejų palmių, tarp kurių pasikabint savo hamaką galėčiau. Sumeskit man kas nors ant dviejų palmių... Saulė, smėlis (dzin, tegul ir juodas) ir bangų ošimas... Valandos kai neegzistuoja rytojus ir rūpesčiai...

Kokios trys nuotraukos čia.

deja vu

Savaitgalį aplankiau savo dar visai naujus draugus, su kuriais sutikau Naujus.

Deja vu. Susitinka trys draugai vos antrą kartą ir vėl penktadienio naktį praleidžia bandydami draugą iš areštinės išpirkt.

Pirmą kartą Mazuntej mus pagauna policija paplūdimy sumuštinius terboj slepiančius.
Dėdė policininkas:
- O kas čia? Sumuštiniai, ah? Žinot, kad draudžiama. Ką darysim?
Draugai:
- Tai gal kaip nors susitarsim? Beveik nieko čia neturim. Ir šiaip juk atostogos paplūdimy... Vieną kartą metuose. Ir su niekuo nesidalinam. Niekam neparduodam.
Dėdė policininkas paprašo tūkstantuko. Mums pasirodo, kad per daug. Neduodam. Policininkai pikti pasidaro, kad mes jiems ant švenčių nesumetam, ir išsiveda mano draugus. Tikriau, išsiveda vieną, antras išeina kartu pažiūrėt, kur draugas naktį praleis ir ar kuo padėt gali, o aš lieku sau sėdėt ant kranto. Pasėdžiu kurį laiką, susipakuoju daiktus. Grįžta draugo šuo. Be antkaklio ir be išsilavinimo. Visą naktį bijojau, kad šunį pamesiu. Bet nepamečiau, nei paplūdimy, nei vėliau salsos bare, kur nusidanginau fiestos ieškot, nes juk vis tiek draugui niekuo padėt negaliu. Viskas gerai, kas gerai baigias. Rytą draugą išpirkom. Už visai padorią kainą, vos 300.

Antrą kartą vėl tą patį draugą policija pagauna bandantį pabėgt nuo vairuotojo, kurio mašinos veidrodėlį nulaužė (per siauro dviračių takelio pasekmė), Choluloj. . Mane palieka su draugais, kurių net nepažįstu. Kažkaip nusidanginam iki vietinės areštinės. Prisistato antras draugas. Užtrunkam iki trečios valandos nakties suderėt kainą, padengt nuostolius, užpildyt popierius ir išpirkt draugą. Brangokai šį kartą atsieina, 3000+.
Vėl grįžtam paryčiais namo. Tas pats maršrutas, taip pat šalta, po visiškai panašių nuotykių. Deja vu. Sakau tau.

Niekaip negaliu apsispręst ar a) mano blogi draugai, ar b) aplinkybės nepalankios, ar c) aš nešu nesėkmę. Pasirink teisingą!

O šiaip savaitgalis labai geras buvo, aplankiau draugą, su kuriuo avokadus per Kūčių vakarienę dalinomės ir Kalėdas praleidom prastus filmus žiūrėdami, atšventėm vieną gimtadienį, aplankėm vieną piramidę, išgėrėm per daug alaus ir per mažai miegojom... Grįžau pavargus sekmadienį ir pirmadienį neišsimiegojus buvo sunku vaikus mėgt. Išsimiegosiu ryt.

zumba vs ledai su šokolado gabaliukais

Taip, žiema ir Meksikoj egzistuoja. Ne, nė trupučio nepanaši į lietuvišką žiemą - nei sniego, nei ledo, nei tikro šaltuko. Bet net ir meksikietiška žiema mane pavertė į žiemos miegu miegančią mešką. Jau beveik visą savaitę lyja. O kai lyja, tai nesinori nieko daryt, tik susirangyt po antklode su karšto šokolado puodeliu, gera knyga/filmu arba laptopu, būtinai su interneto ryšiu. Nesakykit, kad jums taip nebūna? Šiandien galvojau savo tinginį nugalėt ir po ilgos pertraukos vėl prisijungt prie damučių zumbą šokančių, bet gerais noras pragaras grįstas. Gražūs planai niekad nebuvo realizuoti. Vietoj to suvartojau beveik pusę dėžės mmmm... grietininių ledų su šokolado gabaliukais ir, kad saldžiau būtų, gervuogių uogiene. Puodelis kavos su dar vienu nepažįstamuoju ir pasivaikščiojimas aplinkinėm gatvėm. Ei, bet bent jau pasimankštinau vaikščiodama! O ir su apylinkėm geriau susipažinau.

Plaza de Toros. Esu beveik tikra, kad kai Espinoza Paz atvažiuos koncertuot, tai būtent čia pasitiks savo minią fanų. Tai kaip gerai, kad žinau, kur eilėj laukt dvi valandas prieš koncertą reikės! (Pastebėkit ironiją.)

Kad ir kaip ten, zumba - 0, ledai - 1. Gal rytoj...

Kodėl Meksika?

Dažnai manęs klausia kokio velnio išsidanginau į Meksiką. Draugai klausia, naujai sutikti klausia, seniai pažįstami pasidomi. Ir kiekvieną kartą mane tas klausimas suglumina maždaug tiek pat kiek: o kodėl tu mane myli?

Nes net gyvenant "linksmų vandenų" mieste, kur lyja kas trečią dieną, nebūtina nusipirkt palto;
Nes čia ir sausio mėnesį galiu įdegt;
Nes žmonės dažnai patys beveik nieko neturėdami vis tiek tau parodys didžiausią svetingumą;
Nes meksikiečiai moka švęst, su muzika, šokiais, šeima, draugais ir juoku;
Nes kad ir koks nedėkingas jiems gyvenimas, jie nesiskundžia. Rytoj bus geriau;
Nes man patinka maistas - pasiilgsiu aštrių padažų;
Nes Meksikoj nepaprastai daug kultūrinės įvairovės: papročiai, maistas, muzika, menas, kalba - viskas keičiasi keliaujant iš vienos valstijos į kitą, iš miesto į miestą;
Nes mane žavi senoji Meksikos kultūra ir istorija;
Nes šalies gamta yra kažkas nepaprastai gražaus, įsimylėjau kalnus!

Ir paprasčiausiai... nes man čia gera. Šiandien, dabar.

versija 1.2 - Meksika!

Nuotykių ir saulės ieškodama sukūriau planą pagyvent kurį laiką Meksikoj. Nusipirkau bilietą, susipakavau kuprinę ir.. Jau beveik keturi mėnesiai (trūksta dviejų dienų) gyvenu čia. Kai dienos pilnos įspūdžių ir naujų patirčių nė nepastebi kaip greitai jos lekia.
Kažkada mėgdavau blog'ą rašyt. Pabandysiu iš naujo. Versija 1.2.

Linkėjimai!

nepramiegotas savaitgalis

Šeštadienis Šveicarijoj buvo nuostabiai šilta ir saulėta diena. Džiaugiuos, kad nemiegojau iki vėlyvos popietės kaip dažniausiai šeštadieniais darau. ;) Sėdint Nyon'o paplūdimio terasoj, žiūrint į ežerą bei kalnus, lepinantis saule, obuolių pyragu ir jūra arbatos puodely norėjosi sustabdyt akimirką. Pabėgt nuo žiemos ir vėl mėgautis pavasariu.

Vakare disko muzika, šokiai, mergiočių kompanija ir gal tik vienu gėrimu per daug. Iki 5 ryto!

O sekmadienį po ilgos pertraukos vėl prisiminiau saunos malonumus! IR... pirmą kart išsimaudžiau Leman ežere! Šalta! Siaubingai šalta! Bet nuo pagirių pagydo per 2 sekundes. :) Dar ten pat buvo XXL dydžio jacuzzi - didžiulis malonumas mirkt šiltam vandeny, vėsiems lietaus lašams krentant ant veido. Tobulas būdas praleist lietingą sekmadienį.

apie magiją Ispanijoj

Jei pernai Naujųjų sutikt važiavom į šiaurę - Taliną, tai šiemet patraukėm piečiau - Barselona!

Kaip dauguma mano kelionių šita irgi buvo visiškai spontaniška. Einam sau vieną vakarą tryse (Alfonso, Eren ir aš) su buteliu vyno į vietinį erasmus vakarėlį ir kažkur tarp Place du Mollard ir Parc des Bastions Alfonso visus įtikina, kad reikia Naujuosius kartu pasitikt. Ne Ženevoj, nes jis išvažiuoja atgal į Italiją, bet ir ne Italijoj - nuobodu. Kodėl ne Ispanijoj? Barselonoj! Tarragonoj!! Abigail gyvena Tarragonoj! Nuspręsta! Ir taip nusiperkam bilietus spontaniškai. Pabandom įtikint daugiau draugų ir pažįstamų, kad su mumis važiuotų, bet tik Baptiste pasiduoda. Imam! Ir gerai, kad ėmėm, nes Baptiste suorganizavo mums butą Barselonoj! :)

Gruodžio 28 - kelionės dieną - pabundu ir sninga! Neįsivaizduojama panika! Visą dieną (skrydis tik vakare) tikrinau Ženevos oro uosto informaciją: ar vis dar skrenda lėktuvai?! Skrido! Truputį pavėluotai, bet skridom ir mes. Iš oro uostą į mūsų butą Barselonoj, kur susitinkam su Alfonso ir Baptiste ir prasideda magija bei laimingų hipių laikas (prie kurio kitą dieną prisijungia ir Abigail):
pasivaikščiojimas naktį, ieškant gotų gatvės,
stebuklinga arbata Vitamine,
la ramblos šlifavimas,
pusryčiai ir arbatėlė užsimiegojusiais veidais kartu,
pietūs apsilaižant pirštus pollo rico kartu,
daug juoko ir nuolatinė šypsena,
dalijimasis viskuo,
šokiai, muzika ir dainos,
dantų valymosi vakarėliai,
kažkieno išmestų kasečių ir plokštelių klausymas,
gatvės aktoriai ir muzika, gyvenimas gatvėj,
itališki ledai ispaniškai,
masažai,
miegojimas kartu ir maisto ruošimas kartu,
draugystės apyrankės.
Dvi dienas ir dvi naktis.

Trečią naktį praleidžiam Mont Ral, pas Abigail mamą, kuri vos mums atvažiavus visus susodina į savo naują ford fiest'ą ir nuveža mus į kaimelio vidury stovinčią bažnyčią, kad pabandytume pajust ten esančią energiją. Ir mes bandom. Nusiaunam batus, sustojam ant slenksčio, susikabinam rankom, užsimerkiam ir galvojam apie vieną žodį ateinantiems metams. Paskui Abigail mums išverda sriubos, o mes kolektyviai iškepam obuolių pyragą. Ir vėl kartu nueinam miegot, nustatę žadintuvą 7tai ryto, kad galėtumėm pasitikt saulę tekant. Bet nei žadintuvas, nei mama nesugebėjo mūsų išrident iš lovos. Aš gal viena akim ir mačiau kažką rausvo danguj, bet nelabai. Po pusryčių leidžiamės žemyn prie upės, kur atliekam gerus užkeikimus kitiems metams... Laiveliais sulankstyti pasižadėjimai naujiems metams nuplaukia žemyn upe, o sudegintų norų pelenais visi išsitrinam rankas. Svarbu tikėt. Ir dar visi gaunam po norų medį. Magija. Tada kalnų stiliaus paella - "Abigail, tu valgysi aliejų savo lėkštėj?" - išlaižėm ne tik lėkštes, bet ir keptuvę!

"- Žinai, ką aš manau apie vyną? Nesvarbu, koks vynas, tu tik gerk ir šok!"
Trumpas turas po Tarragoną, tortilla, čigono ranka, pica, vynas, alus, vynuogės, vidurnaktis! Gerk ir šok! Šok! Šok... Ką mes ir darėm centrinėj Tarragonos aikštėj. Su visais ir viską. O ypač tap dance! Abigail baras, mojito, alus, dar truputį šokių, hot dogai ir churros 5tą ryto. O tada visi penki nulūžtam mažytėj Abigail mašinytėj, trumpam, kol kas nors pakankamai išsiblaivys nuvažiuot iki paplūdimio. Eren pirmas neapsikenčia, važiuojam!

Sėkmingai pasiekiam Abigail butuką Cambrils, kur po arbatos pertraukėlės dar pamiegam, o tada paplūdimys ir jūra, smėlis po basom kojom, saulėlydis ir mes. Dar pietūs vieninteliam atidarytam restorane. Sraigės užkandžiams? Kodėl ne! Pasivaikščiojimas pajūriu, nuotraukos, katytė Sausis, smėlis batuose ir mėlynė ant kojos. Paskutinis dantų valymosi vakarėlis ir žadintuvas 7tai ryto.

Kava ir bandelės pusryčiams Tarragonoj laukiant traukinio. Apsikabinimai ir atsisveikinimai... Bet net jei visi būtumėm skirtingose pasaulio šalyse, magija ir užkeikimai mus visad vienys. :) Ir ta laimingo hipio šypsena, kuri atsiranda veide vos pagalvoju apie Ispaniją, Naujuosius ir visus, kurie su manim dalijosi.

Nuotraukų pamatyt galima arba facebook'e, arba (truputį mažiau)čia.

Nauji metai, nauji ratai!

Seniai nerašiau. Beveik pamiršus buvau apie tokį dalyką kaip mano blogas (turbūt reikėtų sakyt 'internetinis dienoraštis', a?) kažkur interneto begalybėse. Voratinkliais apaugo nuo vasaros. Nauji metai, nauji ratai! Ar koks ten yra gražus lietuviškas posakis? Pradėsiu iš naujo. Ne tam, kad pasigirčiau, ką mačiau, kur buvau ir ką naujo sužinojau. Ne tam, kad papasakočiau, ką per dieną nuveikiau ir ko priplanavau kitai. Net nesvarbu, kad jį kas išvis skaitytų. Rašysiu tam, kad nepamirščiau gražiai lietuviškai rašyt! Nes su didžiausiu pasibaisėjimu Kalėdines atvirutes rašydama pastebėjau, kad po keturių mėnesių gyvenimo australų šeimoj ir bendravimo su naujais draugais vien angliškai pradėjau ne tik kalbėt, bet ir galvot angliškai, ir kartais (gėda pripažint) užtrunku ilgiau nei minutėlę prisimint kaip dalykus lietuviškai pavadint.

Eurotrip vol.2 > finiso tiesioji

Skaiciuoju paskutines eurotrip'o dienas Portugalijoj. Is esmes jau kaip ir viskas - sese issiunciau namo, kur jin tik nusileidus Kauno oro uoste vel pasijuto mylima, o as pati veikiu nieko Lisabonoj. Iki penktadienio. O tada naktis Porto oro uoste, popiete geriant sangrija Madride ir vakariene su nauja seima Sveicarijoj.

Siek tiek nuotrauku su komentarais facebok´e. Gal kada nors bus ir daugiau. O gal ir ne, nes kol prisiruosiu pasibaigs galiojimo laikas ir nebebus ispudziai sviezus ir idomus. Bus matyt.

Po pirmos workaway patirties Galicijoj vaziavom zemyn i Lisabona kelioms dienoms. Pirmas ispudis Portugalijoj buvo ´kodel cia tiek daug siuksliu?!´ ir dar ´o ziurek, Portugalija griuva!´ arba ´vel Portugalija dega!´. Po to buvo nedidelis nukrypimas nuo plano A (praleist savaite Andaluzijoj), kai atsidurem savaitei Maroke, bet ten jau visai kita didele istorija, apie kuria kazkada prisiruosiu parasyt kita irasa.

Po 6 dienu soke siaures Maroke grizom su Helio i Ispanija, Sevilija, kur Helio suorganizavo mums kambari nakciai, flamenko sou ir fiesta po to! Kita ryta nesekmingai bandem apziuret Sevilija. Buvo ziauriai karsta, tai baiges tuo kad dvi valandas pasedejom sesely prie katedros, dar valanda interneto kavinej ir istranzavom i Portugalija. 'O kur jums Portugalijoj reikia?´ klausia musu sustoje, 'i papludimi!', 'Mes i Vilamoura, tinka?', 'Tinka!'. Dvi dienos beveik nekeliant kojos is papludimio Algarvej. Su saulelydziais, krentanciom zvaigzdem, uodais ir palapine tiesiog papludimy. Naktis Lisabonoj ir tada tranzuojam paskutines dvi savaites praleist centrinej Portugalijoj - workaway patirtis numeris 2.

Workaway numeris 2 nebuvo toks smagus kaip pirmas. Trecia vakara buvom apkaltintos nepakankamu kiekiu skleidziamos laimes ir entuziazmo! Didziai pasipiktinau tuo, nes niekaip nesupratau kaip mums atvaziavus i mazaja geju Olandija skleist cheerfulness and hapiness, jei nieks nekalba angliskai, iskyrus kai reikia instrukcijas darbui duot, dar nei neturejom laiko apsidairyt aplink ir susipazint kaip reikian su viskuo. Jau beveik buvom sukure plana vaziuot pas Helio i Sevilija, bet paskui kazkaip prisitaikem, nes neturejom kitos iseities. Beveik nebuvo like pinigu, o skrydziai abieju tik rugsejui. Bet paskui atvaziavo linksmosios sesutes belges ir Jo atsigavo, kai isvaziavo nuobodus sveciai is kempingo. Galiausiai is visko gi galima imt tik tai kas geriausia ir lengvai paignoruot visa kita. Taip ir padarem!

Siandien manes klause, ar vaziuociau dar karta. Vaziuociau! Net labai. Buvo gera! Smagu. Kartais netiketa ir su lengvais soko prieskoniais. Ir nors pavargdavau, ir pykdavau, ir skusdavaus, ir budavau uzsiknisus kartas nuo karto vis tiek geru dalyku buvo daaaug daugiau negu blogu. Geras nuotykis! Nepakartojamas. Visad leisciaus i dar viena panasu. :)

Eurotrip vol.2 > naujausios naujienos

Siandien ryte buvau pazadinta laukiniu karviu! Tiksliau Kourosh ibego i kambari kazka apie karves daug snekedamas, tai teko ristis is lovos paziuret, kas vyksta. Isbegu i lauka basikom, o ten Petra karves su sluota vaiko. Atrakcija! Ryto uzduotis buvo saugot teritorija nuo karviu. :) Tai kol su Kourosh'u ziurejom senor de los anillos vis ejau paziuret, ar karves vel negrizo. Bet negrizo.

Tada kurem plana rugpjuciui, nes ateina laikas jau isvaziuot is cia. Ketinom pabut dvi savaites, pabusim kiek ilgiau, nes sestadieni vyks dar viena fiesta, kurios negalim praleist, o tada jau sekmadieni issimiegoje pajudesim link Lisabonos. Ir kur trauksim i Sevilla, o po to nusprendem plaukt i Maroka! Nes jei jau taip arti busim, turim laiko ir siaip... Ko gi nepasinaudot proga ir nepabut Afrikoj eurotrip'a darant? Tai va! Gal kam atviruka is Afrikos? :)

Papietave ejom prie upes. Jau rasiau, kad turim upe prie pat namo ir einam ten kasdien arba kelis kartus per diena, bet dabar Petra parode mums grazesne vieta, kur kai nueini, tai nebesinori ir grizt - galeciau but visa diena! Is krastu upes didziuliai akmenys, gal net uolos, sakyciau, vienoj vietoj tokia kaip ir sala is akmens irgi, tai ten labai gera tiesiog gulet ant to saules ikaitinto akmens visiems nuogiems islipus is vandens arba sokinet nuo jo i vandeni. Gaila, kad nardyt nemoku. Dar, kadangi upe leidziasi zemyn, tai daug vietu yra tokie mazi kriokliukai - gamtos jaccuzi! Siandien Kourosh'as parode man viena didesni, po kuriuo imanoma palist ir sedet pasislepus, kad nieks nematytu. :)

Po upes buvo darbo valandele, darem molio vandens ir zemes misini skylems akmeniniu sienu kamsyt, tai visom keturiom po ta misini mynem ir visiems trims smagu buvo. Purvo vonios! :) Po kuriu, aisku, ejom prie upes nusipraust. Nieko blogo negalvokit, turim dusa ir galim juo naudotis, bet gi upej smagiau!

Ir siaip nepersidirbam cia. Gyvenam ispanisku ritmu: atsikeli 11, pusryciai, tada kokias dvi valandas ka nors padirbam, jei ne per karsta ir turim ka dirbt, apie 2 ar 3 jau reikia priespieciaut, o tada siesta - pokaitukas ir/arba pasiplaukiojimas upej, po to vakare dar ka nors nuveikiam, o tada velyva vakariene ir i lovytes. :) Beje, maitina mus taip, kad net ir dirbdamos nusipenejom. Vakar radom svarstykles ir issigandom. Bus mums kimst kaip per kokias Kaledas kasdien!

O, beje, Galicijoj irgi buna talkos! Vaziavom i viena, kur buvo gal valanda darbo, o likusia dienos dalis buvo skirta pabuvimui kartu, siaip prie upes, pietaujant, kaimo fiestoj arba improvizuojant. :)

Visai gera (riestinis ant e) toj Galicijoj! Gal ir neblogai Petra issirinko. :)

Pabandysiu nuotrauku ikelt, kol busim Lisabonoj, kad idomiau but!

Eurotrip vol.2 > darbo ir poilsio stovykla 'pas Petra'

Dabar jau beveik savaite gyvenam hipiu gyvenima kazkur vidury Galicijos, tarp kalnu ir misku. Turim upe salia namo, kurioj salta, bet visai gera maudytis po darbo arba siaip, kai karsta. Nama turim kazkada pries gerus tris amzius is akmenu pastatyta, o po to Petros irengta. Dvigule lova name ir maisto saldytuve irgi turim. Ir uz visa sita gera kartais ka nors padirbet turim. Bet ne per daznai ir ne per sunkiai. :) Viena diena kambarius tvarkem, t.y. bandem tvarkyt, nes cia kazkaip atrodo misija neimanoma padaryt tvarka, taip kaip as ja isivaiduoju, nes voratinkliai ant langu, dulkes ir panasus dalykai yra tiasiog naturalus dalykas namuos, kai gyveni hipiu gyvenima. Kitas darbas buvo iskast griovelius aplink du statinius vandeniui nubegt. Kita diena nugara skaudejo, nes dirbom kaip tikri kalnakasiai! Dar kamsem namo sienas akmenim, o siandien pradejom tinkuot bangini ir kita namuka. Butu idomu visai, bet kad man greit dirbt nusibosta. :)

Jei kada busit kazkur Galicijoj, tai galit ir jus pas Petra (kirtis ant e) uzsukt i Casadarte. Petra pamokys jus piest (nes piesia jau daug metu) arba grot bugneliais (nes groja dar daugiau metu ir net turi grupe 'Maktubikan'), o gal gamint naturalius kremus (nes ismoko to, kai keliavo su cirku) arba kalbet viena is tu 7 kalbu, kuriom pati kalba. :)

Dar kartais su Petra vaziuojam i hipiu vakarelius. Tokiu keistu dar nesu macius! Geriam daug vyno tada ir gerai valgom. Su Kouros (Petros sunus, kuriam 9) mokomes ispanu kabos. Visa diena tenka zaist saradas, nes jis su mumis angliskai nekalba, o as tai ispaniskai nelabai nelabai... Buvau ismokus kaip pasakyt 'krepsinis' ispaniskai vakar, bet jau pamirsau. :) Uztat kitu geru zodziu zinau!

Tai toks mazdaug ir gyvenimas toj Galicijoj. Visai neblogai! Nors as hipiu but nesugebeciau ilga laika. Ne...

Eurotrip vol.2 > marsrutas

Wuolia!
Sitiek nuvaziavom. Nutranzavom t.y.
O tada Ourensej pasidavem, uzsiknisom su ta Ispanija, susimokejom po 10€ uz autobuso bilietus ir nuvaziavom i Pontevedra. Jeigu butu reikeje kas nakti ant suoliuko parke miegot, tai turbut nei Lenkijos nebutume pravaziave, nes labai sunku, kai esi pavarges stovet ant kelio ir neatrodyt pavargus arba sedet masinoj ir neuzmigt, nors su vairuotoju sneketis neiseina, nes nemoki kalbos, o prie puikaus kalnu vaizdo jau buni pripratus per tas kelias dienas. Prancuzijoj tranzuot lengva buvo, Vokietijoj irgi, nors sustojo dazniausiai ne vokieciai, Lenkijoj irgi puikiai sekas, tik nervina lenkiskai sneketis, kai moki tik penkis zodzius, Ispanijoj baisiai sunku gera vieta tranzavimui rast. Mieste stovet neiseina, gale miesto iskart autostrada, degalines kazkur toli nuo kelio, tai... Bet dar nepasiduodam, bandysim imt Portugalija ir Ispanija po pertraukeles darbo ir poilsio stovykloj 'pas Petra'!


Agrandir le plan

Eurotrip vol.2 part 1

Labai skubejom visur, nebuvo kada zadeto blogo rasyt, tai dabar labai labai trumpai ir greitai apie viska.

Isvaziavom liepos 3, dar nei dvi savaites nepraejo, o atrodo, kad Vilniuj nebuvau jau kokia amzinybe!

Pirmiausia buvo dvi stoteles Lenkijoj - Bialystok ir Poznan, aplankem Piotr ir Kamil, kurie taip mumis rupinos, kad sestadieni jau apie 5 vakaro buvau siek tiek apsvaigus nuo tradiciniu lenkisku gerimu. Per dvi dienas Lenkijoj pradejau suprast pakankamai lenku kalbos, dar po keliu buciau pradejus sneket, nes niekam ten neidomu, kai sakai 'pa polski nerazumiem', vis tiek kalba su tavim lenkiskai ir viskas.

Trecios dienos vakare jau buvom Cekijoj. Hradec Kralove, Havelka's farm, barbekiu ir ezerai - lengvas atokvepis nuo isgertuviu Lenkijoj. Kita diena per pusdieni isvaiksciojom visa Praha, paragavom tradiciniu valgiu ir alaus, palyginom cekiskus bendrabucius su lietuviskais ir taip pavargom, kad net nebesitusinom.

Per penkta diena pravaziuojam visa Vokietija, vakare jau ziurim futbola su superior breed of french, geriam vyna ir valgom suri, nes taip pridera. Belfortas turi mazyti senamiesti ir liuta, tai ryte apziureje visa sita isvaziuojam i Grenoble aplankyt Guillaume. Ten barbekiu parke su prancuziskais pankais. an rods niekada nesu valgius tokios zalios mesos ir tokiu pridegusiu desreliu. Bet man patiko. Ryte nusprendziam vietoj vaiksciojimo po miesta issimiegot, o paskui pajudam link Montpellier. Grazus miestelis pilnas prancuzu. Ha. Keisti tie prancuzai, bet man visai patiko. Jei kada busit Montpellier, tai nesugalvokit isvaziuot dviraciu i papludimi vidurdieni, net jeigu ir kainuoja tas dviratis tik eura keturioms valandoms. Miriau! 37 karscio.

Po keturiu dienu Prancuzijoj lekiam i Ispanija! Is Montpellier pasigaunam masina tiesiai i Barselona. Ne visai, nusprendem pakeliui i papludimi uzsukt, bet po to per 5 min degaline pagavom masina i pati Barselonos centra - plaza Catalunya. Apsigyvenam pas Bruno, kuris tik pries savaite ar dvi hostino mano klasioke. Mazas pasaulis! Barselona ziauriai didele. Vaiksciojimui ta prasme. Bet grazi! Teks grizt, nes daug ko nepamatem. Paskui planavom kilt i virsu ir vaziuot papludimiu i Pontevedra, bet plana pakeitem, antra nakties atsidurem Valladolid, baras, parkas, miegas ant suoliuku ir va esam kazkur niekur vidury Galicijos. Bet apie ta veliau! Ir apie pora isimintinu vairuotoju irgi. Hasta luego!!

liko mažiau nei 3 dienos!

Vis tik nusprendėm išvažiuot šeštadienį ryte, o ne bandyt suspėt kur nors dar penktadienį.

Ryt jau lėksiu į Vilnių, tai šiandien pusę dienos pakavau kuprinę. Bandžiau laikytis Igno nurodymų, bet galiausiai vis tiek tiesiog susukau drabužius ruliukais, sugrūdau kuo giliau o ant viršaus sumečiau visa kita. Po to minimum 3 kartus turėjau išpakuot viską, nes sesei pavyzdžiui prireikia ko nors, kas yra įgrūsta į patį dugną. Ir man rods, kad teks dar kartą viską perkraut ryt, poryt ir šiaip kiekvieną dieną, nes nesugebėsiu išsiimt to, ko man prireiks, visko neišvertus. Dėl įdomumo pasvėrėm kuprines. Viso 12 kg ant pečių. Sesės vos vos lengvesnė. Kai pavargsiu, pradėsiu po daiktelį palikinėt pas tuos, pas kuriuos apsistosim. :)

Tikiuos, kad išvažiavus neprisiminsiu, pamiršus, ką nors svarbaus. Žemėlapis kuprinėj, pinigai, dokumentai, pakrovėjai, miegmaišis, palapinė... Gal daugiau ir nereikia nieko. Tik gero vėjo!

liko 6 dienos

Čia parlekiam, čia išlekiam. Ta proga nuvažiavom su giminėm susitikt. Vis tiek nesimatėm nuo Kalėdų beveik ir gal iki kitų nepasimatysim, tai reikia bent pasirodyt, kaip atrodom.
Visad smagu! Dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės, sūnenai, dukterėčios ir t.t. ir pan. Juolab, kai visi tokie prikolistai. Tai niekad neliūdna!

Beje, audžiu mintį, kad gal prieš kelionę reikia nusiskust. Ta prasme plaukus. Galvos, ta prasme. Ne visai plikai, bet kokiu 3 numeriu. Nes kada daugiau, jei ne dabar? Kam pasakiau, tai teigiamos nuomonės neišgirdau dar. Bet.. Kuo mažiau pritariančių balsų, tuo man labiau norisi viską daryt. Bus matyt!

liko 7 dienos

Arba mažiau!
Priklausys nuo to kokio griausmingumo bus pasimatysim-kur-nors-Europoj vakarėlis, pradedam senamiesčio Šnekuty 1900. Jeigu sugebėsim atsigaut iki penktadienio popietės, tai išvažiuosim jau tada.

Po truputį ryškinu Prancūziją: Belfort, Grenoble, Cruas, Montpellier... O va tada jau Barcelona!

Šiandien namie buvo barbekiu mūsų sugrįžimo ir diplomų gavimo proga. Viskas kaip visada. Kas pažįsta ką nors iš mano šeimos gali maždaug įsivaizduot kas tas kaip visada. :) Ir dar išmokau naują dainą Žvirblelis Pilkas. Mėgstu liaudies kūrybą! :)

Jeigu ilgai namie mamos maitinama būsiu, tai sutingsiu bevažiuot kur nors! Voush.