džiūgena!

nes...
pavasaris ir pagaliau ant Lietuvos daugiau saulės randas,
žmonės daugiau šypsos,
tulpės atpigo,
gavom tą bilietą!,
turim planą chuliganą,
cafe de Paris gali gaut ypač skanios kakavos,
tamsus alus labai skanus,
mėgstu būt tarp žmonių ir su žmonėm,
7 daugiau nei 6,
depresijos kine yra Ponyo,
draugai neatsisako padėt,
o neryžtingi vyrai yra neaktualūs!

Va todėl ir džiūgena!

Ir šiaip, jei noriu, galiu būt pasaulio centras, tai ko nesidžiaugt? :)

šiandienos daina

Of Montreal - Gallery Piece

aah! :)

in love with myself

žiemos malonumai

Tam kad Aleksėjus daugiau manęs neklaustų: 'kaip slidinėjimas?', o ir šiaip - iš tingėjimo (mokytis nemoku), pasipasakosiu apie savo pirmą kartą (ant slidžių!). (:
Buvo taip:
Paskambina mama pirmą naujų metų dieną, sako: važiuosi slidinėt? Sakau: Aaa.. Aišku!
Grįžtu namo, susiorganizuoju improvizuotus slidinėjimui pusiau tinkamus rūbus, reiškia - pasiruošiau. :)
IŠ pat ryto susirenka net 12 žmonių kompanija, susipakuojam priešpiečius, termosus arbatosir riedam Latvijos pusėn (http://www.milzkalns.lv/). Vežamės du mažamečius vaikus be dokumentų. Kaip jau mes mėgstam.
Nuvykstam maždaug vidurdienį. Tada daugiau nei pusvalandį užtrunkam kol kiekvienas gaunam įrangą. O va tada jau į trasą! Pradžiai čiužinomės ant vaikų kalnelio, bet greit mums pabodo, tai palikę tėvus ir vaikus ten išėjom nuotykių ieškot ant aukštesnių trasų. Dar nebuvo taip daug sniego, tai nevisos trasos buvo paruoštos, ir - oi kaip mums pasisekė! - atidarytos buvo tik dvi paskutinės. ;D Šiaip ne taip ten pakyli (aš gi pirmą kart keltuvu naudojaus) ir per 10s atsiduri vėl apačioj. Truputį ilgiau trunka, jei nusprendi pagulėt ir pasivoliot vidury trasos. Ką aš ir nusprendžiau pirmą kartą leisdamasi. ;D Gerai, kad gan sėkmingai prigult pavyko, tai didesnių mėlynių išvengiau. Kitus kelis kartus jau nučiuožiau gražiai ir nenugriuvus, tik gal lazdom per daug mataruodama. Bet aš savim vis tiek didžiuojuos. Kaip pirmam kartui - itin gerai! ;D Tada grįžom į varlininką, kad galėtų vaikai pasiekimais pasigirt, o tėvai pračiuožt nuo įdomesnių trasų. Sakė, buvo efektingų kritimų, bet man neteko matyt.
Po penkių valando malonumo dar didesnis malonumas buvo išlipt iš slidžių batų ir atsigert arbatos. O tada jau namo. Su kelionine Boney M kasete visu garsu. ;D Home home gotta go home home home gotta go home!


Bandom ką nors su tom slidėm daryt :)
Kylam!
Wuolia! O šiaip tai kiekvienąkart užsimanius sustot gaudavau krist. :D
Sniego patranka, katra piktybiškai į akis purkšdavo.
Čia smagioji dalis vyko. :)

kur surasti laimę

Laimės ieškau visur! Tai prie upės tai prie ežero, bet kur ją surasti? Ieškojau jos nusiminęs, linksmas, bet laimės neradau. Staiga išdirgau balsą! Jis man atsakė: ieškok laimės tada kai gyveni laimingas! Nepyk, ir ji tave aplankys!

sako mano 6 metų sesutė, kuri yra poetė ir rašytoja ;)

prieš pasitinkant

Kiek save pamenu.. Ne, gal per stipriai pasakyta. Bet bent jau kokius pastaruosius 5 metus gruodžio pabaigoj arba laikotarpy tarp Kalėdų ir Naujų Metų pradžios mane apima isterija. Maždaug: su kuo?! kur?! kaip?! ar tai tikrai tai?! ar bus smagu?! koks atsarginis variantas?! nenoriu! nieko nenoriu!! Man atrodo, kad tam startą duoda iš maždaug penkto žmogaus dar prieš Kalėdas išgirstas klausimas: tai kur Naujus sutiksi? Tyliai paurzgi, pasišiauši, kad Nauji apskritai yra kvaila ir komercinė šventė, o tyliai sau toliau panikuoji. Ir visiškai be reikalo. Nes galiausiai viskas šauniai išsisprendžia.
Be panikos, kad ir vėl tavo šventė gali būt ne tokia SUPER kaip kitų, dar būna toks keistas jausmas (manau, irgi panika, tik ne tokia isteriška), kad neišvengiamai artėja tas RYTOJ, nuo kurio ketinau pradėt laikytis dietos, dažniau šypsotis, mažiau skųstis, daugiau pasakot mamai, dažniau apkabint tuos, kuriuos myliu, pagaliau išmokt ko nors naudingo ir dar padaryt kažką TOKIO, apie ką galėčiau garsiai pasigirt. Kasmet tas pats. Šiemet, beje, irgi ruošiu sau tokį pažadų rinkinuką. Šįkart išdėliosiu jį ant popieriaus ir padėsiu į nuotraukų albumą/knygą/prisiminimų dėžutę kad jie niekur nedingtų. Pripažinkim, mano atmintis tikrai ne puiki. ;) O po metų išsitrauksiu ir pažiūrėsiu ar bent mažą dalį to išpildžiau. Va taip.

Žiūrint atgal, o tiksliau - į 2008 (jau beveik praeitų) metų kalendorių...
Nauji Briusely. Mano pirmoji kelionė į Europą! Tuo pačiu ir dar keli pirmi kartai, apie kuriuos istorija tegul viešai nekalba. ;D Sausį sesija. Ir 4 ar 5 dienų avantiūra Jungtinėj Karalystėj.. :) Tada būna vasaris su komercine širdelių švente, per kurią mane aplinka tiesiog verčia blogai jaustis. Paskui atostogos. Kokios nors užgavėnės ir pasičiuožinėjimai nuo kalniuko. Henrikos gimtadienis. Per kurį būnu bloga. Pavasaris ir maži įsimylėjimai, nuo kurių taip smagu, kad net pačiai truputį nejauku. Žygio žygis Dovilės gimtadienio proga. Sesija, kurią taip šauniai užbaigia mano gimtadienis. Po kurio suprantu, kad mano draugai nepaprastai atkaklūs. Aš šitaip bjauriai elgiuos, o mane vis tiek mėgsta ir krečia staigmenas. Tiktai malonias. Paskui atostogos namie. Vasara, pirmos braškės ir palydėtuvės su 'už ką mes mylim ernestuką', laužu ir ... Tada 2 mėnesiai nešvarių indų, nevalytų vonių, neklotų lovų ir 'kaip sunkiai dirbam, kaip mažai moka'. Draugystės išbandymai. Ir supratimas, kad reikia draugą tūrėti. Visada reikia draugo. Ir vėl atostogos. Dirbtiniai nuotykiai Floridoj, paplūdimys, NYC, Varšuva, namai. Gera grįžt namo. Tada dar truputis atostogų ir įspūdžių Stambule, kur manim per gerai rūpinosi. Keletas mėnesių rutinos, kuriuos bandėm sklaidyt šokių pamokom, kinu, vairavimo pamokom, kalbų pamokom, knygom, muzika, filmais, susitikimais, kelionėm ir aistros paieškom... O tada jau prieškalėdis šurmulys, šventės, atostogos. Baigės. Prabėgo. Tilpo į vos daugiau nei 20 neilgų sakinių.
Išvada: apibendrinus gautus rezultatus, įvertinus paklaidas bei žmogiškąjį faktorių rezultatai sutapo su lūkesčiais. :)
Nes: draugų nepraradau, o atradau; keliavau; išmokau šio to naujo ar bent pradėjau; truputį mylėjau; nemažai džiaugiausi; supratau/atradau/prisiminiau daug svarbių dalykų; iš naujo įvertinau draugystės, namų, šeimos svarbą... Negaliu sakyt, kad nebuvo dienų, kai net kaukimas sėdint ant stogo nepadėdavo, o pagalvė gaudavo dozę ašarų, bet ir tai reikalinga, kad atrastum ir suprastum.

Paskutinis labanakt* šiemet. (:

mėgstu kalėdas!

Aš vis tiek manau, kad Kalėdos yra geriausia metų šventė. Geresnė net už gimtadienį! :)
Nors kiekvienais metais truputį keikiu visas žiemos šventes, nes kartu su jomis ateina egzaminai ir dovanų pirkimo karštinė, bet kai lieka tik kokia savaitė iki Kalėdų, apima ta gera gera šventinė dvasia. Ir tada pagalvoju apie visus, kurie man buvo geri per metus, nupaišau vieną antrą atviruką ir supakuoju kad ir smulkias, bet tikrai nuoširdžias dovanėles. Nes man patinka ne tik gaut, bet ir dovanot. Ypač smagu ką nors nustebint! (:
Ir dar man patinka prieš Kalėdas ypatingai stipriai apimantis namų ilgesys. Nes jis toks gerietiškas. Visai neskauda tada ilgėtis, nes žinai, kad jau tuoj tuoj... Tuoj būsi namie ir tavęs ten lauks vien patys geriausi, jaukiausi, šilčiausi ir mieliausi dalykai.
O Kalėdų rytas yra išvis pati ypatingiausia diena. Kai ryte tave pažadina mažos rankelės ir vaikiškas balsas: einam, einam Kalėdų senelio dovanų! Ir tada visi išpakuojam dovanas ir kartu pusryčiaujam. Pasiutusiai gera.
Tai va... ;)

Aš linkiu, kad jūsų šventės būtų šiltos ir jaukios. Myl*

aš mėgstu tvarką!

ne, bet tikrai! man patinka. patinka, kai mano lentyna tvarkoj, kai mano stalas tvarkoj ir kai puodeliai kabo švarūs ant sienos, o ne kakavuoti/arbatinuoti/kavuoti ant stalo... ir dar.. dar man patinka, kai spėju viską atsiskaityt laiku ir niekur nevėluot patinka. ir kai galiu prie bent kelių darbų, iš savo dienos darbų sąrašo, uždėt pliusiukus - padariau! dar geriau, jei padariau gerai, a?
aha. aš mėgstu tvarką. nes, jei kažkur galiu padaryt tvarką (kad ir pačią mažiausią ir nereikšmingiausią), tai reiškia, kad aš kontroliuoju padėtį. o tai man patinka! dar ir kaip. ;)
turbūt tikrai reikėtų suimt į rankas save ir gyvenimą. turėtų būti geras jausmas. pamėginsiu!
jau žinau, už ką gausiu pliusą rytoj! ;)

planai vasarai

Sugalvojau ir gal truputį pavogiau idėją: praleist 3-5dienas ant dviračio, keliaujant po Lietuvą.
Nes: aš nepažįstu Lietuvos, o dviratis = pigu ir paprasta.
Reikia: gero dviračio (paprašysiu tėčio), palapinės (+), miegmaišio (+), kelių dienų gero oro (kažkada ir toks Lietuvoj būna, manau, galėčiau ištaikyt keletą dienų pavasarį, vasarą ar rudens pradžioj), LT žemėlapio (+), kelių kitų nereikšmingų dalykėlių ir turbūt kompaniono (kad drąsiau būtų).

O kitas planas: važiuot vasarai pas sesę į Daniją, susirast kokį juodą darbą, kur nereikalauja šnekėt daniškai. Dirbt darbadieniais, o ne darbadieniais kartu su sese šiek tiek pakeliaut po Daniją ir kitą kaimyninę Europą. ;)

Gal dar ir ankstoka apie vasarą galvot, bet juk sako: slides žiemai tepk vasarą. Ar kažkaip pan. ;)

Kobo Abe - Moteris smėlynuose

- Sakau, Japonijoje vienas iš šimto žmonių apserga šizofrenija.
- Kuo čia dėta...
- Atrodo, kad ir kleptomanija pasitaiko vienam iš šimto.
- Dėl Dievo meilės, apie ką jūs kalbate?
- Jeigu iš visų vyrų vienas procentas homoseksualų, vadinasi, vienas procentas moterų turi būti lesbietės. Padegėjų yra vienas procentas, beviltiškų girtuoklių - vienas procentas, protiškai atsilikusių - vienas procentas, seksualinių maniakų - vienas procentas, apsėstųjų didybės manijos - vienas procentas, nepataisomų melagių - vienas procentas, frigidiškų moterų - vienas procentas, teroristų - vienas procentas, paranoikų - vienas procentas...
- Gal liausitės kalbėjęs tokias nesąmones?
- Na, išklausykite manęs ramiai. Akrofobai, narkomanai, isterikai, žmogžudžiai maniakai, difilitikai, idiotai, - tarkime, visi jie sudaro po vieną procentą gyventojų. Tai jau bus dvidešimt procentų. Jeigu išvardysime dar aštuoniasdešimt anomalijų, - o tai visai nesunku, - turėsime statistinį įrodymą, kad šimtas procentų žmonių nenormalūs. <...>

Ir dar daugiau apie gyvenimo beprasmiškumą, absurdiškumą ir tai, kaip būtina turėti atgalinį bilietą, kad netektų kaukt iš nevilties.

lapkričio savaitė Švedijoj

sverige

važiuoti traukiniu mėgstu

Per pastarąsias dvi dienas/naktis atsitūsinau už visą mėnesį. Ketvirtadienį buvo OFF su Inculto, Anbo, Sweet Salt ir lengvai taškančiu drum'n'bass. Ką tik pagalvojau, kad jau trečius metus iš eilės tūsinaus Inculto koncerte ir visus kartus buvo belekaip nuostabu. They rock! (: Ir šiaip buvo labai gerai. Taip nuoširdžiai ir be proto. O vakar Tabami NODJ's irgi buvo daugiau nei šiaip sau. Mėgavaus.

'Švenčių' savaitgalį praleisiu namie. Manau, teisinga.

Dar žinau dalyką: man patinka važiuoti traukiniu. Ir sutikt visokius žmones. Kaip kad šiandien Paulių. Kurį jau vakar buvau sutikus specialiam 01. Ir šiandien buvau suplanavus jį sutikt. Bet tikrai! ;) Tiesiog žinojau, kad šalia atsisės koks mielas vaikinukas ir mes pradėsim šnekėt. O tada būsiu tiesiog priversta jam pasakyt, kad mielai dar pleptelėčiau ir paflirtuočiau su juo, bet nenormaliai noriu miego. Labanakt. Beveik taip ir buvo. ;D

gerai, kai pagerėja

Šiandien buvo labai bloga diena. Viena iš tų, kai pabundi ir žinai, kad geriau nė nesikelt iš lovos, nes kad ir ką atsikėlus darysiu bus tik blogiau. Pramiegojau paskaitas, neišsimiegojau, lijo, neturėjau skėčio, LKS nevykdo jokių projektų, nepadėjau ratui (nors žadėjau), organizmas ir toliau atmetinėjo vaisius, loterijoj pralošiau litą, bomžas taip pasmirdino troleibusą, kad teko išlipt, prisvilo kiaušinienė, sušalo kojos, baisiai norėjosi miego, įsiskaudo galva ir dėjosi kiti panašaus blogumo dalykai. O dar tie laboratoriniai, kuriuose nieko nesuprantu, o atsiskaityt vis tiek reiks.. Siaubas gi!

O paskui, kai visa pikta ir gyvenimo neteisybėm besiskundžianti nuėjau į šokius viskas ėmė gerėt. Nesustabdomai!;) Šokt sekėsi, kukurūzai neprisvilo ir braškės buvo tinkamo saldumo, sužinojau, kad laimėjau pakvietimą į Ericos ir Jurgio koncertą ir kad planuojamas b2g kompanijos meet'as. Tada prisiminiau, kad ir per dieną buvo gerų dalykėlių: gavau keletą mielų apkabinimų, nepažįstama mergaitė man šypsojo, loterijoj laimėjau 3 litus, o mielas berniukas mirktelėjo... Ir net saulė kartą švystelėjo spindulį. :)

Tai va ir sakau, gerai, kai pagerėja! ;) Tai kas kad dabar man vis tiek reikės sėst prie laborų ir bandyt išlaužt neišlaužiamą, ruoštis kontroliniam ir keikt save ir visus. Miegot, aišku, nueisiu paryčiais, nes kol kas dar nieko nepradėjau daryt. Vietoj to, postinu čia, tada plausiu indus, tada žiūrėsiu "draugus", tada dar kokį velnią... o ryt atsikelsiu pikta. Bet nepirmas kartas (ko gero, ir nepaskutinis) - ištempsiu!

old movies

varlės princais nevirsta

sako: :O
sako: nu jo
sako: kazi ar rasi meile isvis 8-)
sako: kaip manai? :O
sako: t.y. ar isvis tau reik jos ar ne?:))

Dar nenusprendžiau.
Bet močiute, kuri kepa sausainius, būt norėsiu.

tik kad per debesis saulės nematyti

Ėjom saulės pasitikt, bet atsitiko taip kad:
1) į Gedimino kalną įėjimas vis dar uždarytas;
2) nežinojom kurioj pusėj rytai, kai galiausiai užlipom į trijų kryžių kalną;
3) ir išvis per debesis tos saulės nė nesimatė =^.^=

Užtat atradom, kad:
1) Vilnius visai jaukiai ir per rūką atrodo;
2) sekmadienio rytais gali drąsiai gatvėj dainuot garsiai, niekas dėl to nesipiktins ir nešnairuos kreivai (tiesiog nėra žmonių, kurie galėtų tai daryt!);
3) gali net šokt gatvėj, pakeliui namo (arba iš namų);
4) gali rast 20lt ir pasivaišint save ir draugą saldžiais pusryčiais;
5) toks rytas puikiai nuteikia tave sekmadieniui!

Todėl, kol Vilnius dar rudeniškai auksinis, o ne pilkai purvinas, siūlau visiems eit saulės pasitikt senamiesty sekmadienio rytą. Tai kas kad per debesis jos nematyti! =^.^=

Vos nepamiršau svarbiausio: Ačiū Skaistukui, kad pasirašo tokiom idėjom!;*

kažkur vėl skrenda lėktuvai

Aš girdėjau juos kylančius. Ir tada praskrendančius. Garsiai.

Bet iš tikro tai aš ne apie tai. ;)
Gal nuo šokolado užsiprogramuot ir nepavyko (god damn it, aš - priklausoma!), bet šiaip labai aišku, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir nusiteikimo. Todėl, kai ryte pramiegojus ir nepasiruošus ėjau į lengvai radioaktyvią laboratoriją, sakiau sau, kad praslysiu, nes šiandien gera diena ir turi man pasisekt. Ir ką jūs manot? Lengvai! Kaip koks ungurys.
Ir nesvarbu, kad nėjom lapų rinkt.
Vis tiek kiekvienoj dienoj yra nors vienas mažutėlytis dalykėlis, kuris sukelia teigiamą emociją. Tai ir išlaikyk ją. ;) Girdi, Vytai? Čia tau. Daugiau per mano 'išsitaškymo' laiką nesėdėk susiraukęs.
O kai tą gerą emociją išlaikęs šypsosies ir visi klausinės, kas tokio gero tau nutiko, nepasiduok šantažui - šypsokis toliau ir nesakyk. Tegul susipranta patys.

Linkėjimai iš ten, kur pro šalį kartais skrenda lėktuvai. :)

tipo šypsena

a smile = tipo šypsena.
bet...
the smile = konkrečiai šypsena!

kol kas mano 'einu sau ir šypsau' šypsena tėra tik tipo šypsena. bet padarysiu aš iš jos konkrečiai šypseną. ir tada erzinsiu visus aplinkui. lietingu oru. ;)


Konkrečios šypsenos troleibuse. Kad ir lietingu oru. ;)

(motyvacinis) laiškas sau

Sako Henrika: ar jau parašei motyvacinį laišką?
Sakau: ne, man ne laiško, man CV reikia.
O ji: laišką sau. Motyvacinį.

Oho!

Kai rašai motyvacinį laišką pretenduodamas į kokią nors darbo poziciją, tai viskas lyg ir aišku, turi argumentuotai atsakyt darbdaviui į klausimą 'kodėl turėčiau tave priimt?'. O į kokį klausimą ir kokiais argumentais atsakinėt, kai rašai laišką sau? Motyvacinį laišką sau. (Terapijos dalis, sako Henrika.) Ir kokių čia man motyvų sau suteikt reikia? Priverčiančių atsikelt kiekvieną mielą rytą? O gal nuteikiančių šypsotis? Arba... Gal tokių, kurie skatintų po truputį artėt prie tikslo? Tik kad tikslo dar nesu numačius. Nei mažų norų, kurie paskui susidėtų į besipildančią svajonę. Ir mano didysis noras 'gražaus ir paprasto gyvenimo' labai jau nedetalizuotas, besikeičiantis ir kartais įtraukia visai nepaprastų dalykų.

Man reikia gyvenimo plano. Jau seniai sakiau. Tegul dar ir ne gyvenimo, o pusmečio, mėnesio, savaitės. Bent rytojaus. Nors ne, aš žinau, ką veiksiu ryt. Tik nežinau kodėl. Eisiu į paskaitas. Gal klausysiu. Gal net ką nors užsirašysiu. Nors tikriausiai ne. Nedomina. Tikrai mano laiške nebus jokios motyvacijos susijusios su studijom. Nepatinka ir nedomina. Deja deja. Bet pusiaukelėj gi nemesi? Mėgstu eit paprastesniu keliu, kad ir dantis sukandus - baigsiu aš tą univerą.
Ką dar darysiu? Gal pakviesiu ką nors kavos/arbatos/į kiną. Nes nenoriu būt viena. Nes kai esu viena, tai galvoje tenka šnekėtis su pačia savim. Arba va taip rašyt laiškus sau...

Sau. Motyvacinis.

Teoriškai tai aš žinau, ką man daryt, kad mano dienos būtų užimtos (ir galvot nereiktų). Galiu ne tik į kiną vaikščiot, bet ir į parodas, koncertus, spektaklius. Skaityt galiu. Popsą arba klasikus. Mokytis kalbų galiu. (Kažin ar tai, kad išsitraukiau rusų kalbos gramatikos lenteles ir pasidėjau ant stalo, jau žingsnis į priekį?) Kalbų mokytis ne tik galiu, bet lyg ir noriu. Sakau 'lyg ir', nes kol kas nesimokau. Kažkas yra didesnis už norą. Ir jau tikrai nelogiška būtų kaltint aplinkybes. Gal mano priešas tinginys? Sportuot galėčiau. Susigalvot kokį nors būrelį, nuo šokio iki keramikos. Bet va... Visada turiu pasiteisinimą tam, kad baigčiau nepradėjus arba mesčiau po pirmo karto. Kažkaip va neteikia pasitenkinimo, nors tu ką. Nebent vienkartinį. Kartais su sąžinės priekaištais po to.

Toptelėjo: aš pasidariau priklausoma nuo žmonių, kurie aplink mane ir su kuriais tiek daug laiko praleisdavau. Tik va dabar jie visi sau susigalvojo gyvenimus ir būna savo gyvenimais užsiėmę, o aš likau. Be savo gyvenimo ir su piktumu.

Mąstant konstruktyviai: man tiesiog irgi reikia susigalvot gyvenimą. PAPRASTA. ne? Planą dienai, savaitei, mėnesiui. Juk jau žinau, ką veiksiu ryt.

Noriu:
Rast sau pusės etato darbą;
Išmokt susikalbėt rusiškai;
Tada išmokt ispanų kalbą;
Nuvažiuot į Nidą;
Nutranzuot į Daniją (tikiuos, mama neskaito šito! ;));
Nusimegzt šaliką;
Pasivaikščiot Rygos senamiesčiu;
Pakviest kavos žavų vaikiną (gerai gerai, čia šitas iš romantiškos knygos, neužskaitom);
Su Draugu pabėgiot čežančiais rudeniniais lapais;
Gaut teises (reiškia pasimokyt teorijos, išlaikyt egzą, pabandyt vairuot, išlaikyt egzą);..

Šią minutę daugiau nežinau.

Šypsausi. Reiškia, kad ir koks nevykęs mano nemotyvuojantis motyvacinis laiškas sau būtų buvęs, jį rašant/skaitant moralė pakilo. ;)

Mano blogasis aš, kuris parašė laiško pradžią, sako: kažin kiek ilgam?
Bet aš sakau: geriau bent trumpam negu išvis 0.

bent jau

Toks džiaugsmas, kad graži aš iš visų pusių. ;D