Metro link oro uosto ir greitkelio. Tiesa, kartą iššokam lauk, nes vėl važiuojam be bilietėlių, o man pasirodo, kad matau kontrolę. Veža danas dirbantis Švedijoj, išleidžia nepuikioj vietoj, prieš išsišakojimą autostrados. Sustoja turkas, kuris mūsų supratimu važiuoja į Stokholmą. Pasirodo mūsų supratimas yra didžiai neteisingas ir jis važiuoja viso labo iki Orkeljungos, kuris gal tik už 20km nuo ten kur buvom. Išsigastam, kas dabar bus, paleis mus kur ant plikos autostrados ir supakuos mus švedų patruliai, tai iššokam pirmoj degalinėj, kuri pasirodo besanti vajej ojej kokia skylė. Liūdim. Stovim. Kažkoks diedukas pasiūlo Simai pavalgyt, mano, kad valkataujam mes čia. ;D Dar kokie du turkai irgi važiuoja į Orkeljunga, sako: "važiuojam aš turiu piceriją, pavaišinsiu, iš Lietuvos? šiauliai, vilnius, labas!". Nevažiuojam. Baisu, kad reiks būt šešiolikta turko žmona. Po kokios valandos mus ištraukia jaunas švedas (vienintelis mūsų sutiktas švedas Švedijoj!) iš tos skylės ir nuveža iki Orkeljungos. Aha, tos pačios kur ir turkai važiavo, tik kad švedas gebėjo suprantamai paaiškint, kad ten dauuug geresnė vieta.
Daug geresnėj vietoj pirmiausia užkalbinam bulgarą fūristą, kuris sako, kad pailsės ir važiuos į Stokholmą. Apsidžiaugiam, nusiraminam, nueinam į McDonald'ą pavalgyt ir stebim bulgarą, kad nepabėgtų. Išsigąstam, kai jis pradeda be mūsų važiuot, bet apsukęs ratuką paima mus. Valio!
Šneka rusiškai. Daaaug šneka. Aš kartais bandau jam ką nors atsakyt, bet su mano rusų, tai tik linksiu galva dažniausiai. Ir taip va pakalbam apie viską: apie jo šeimą, vaikus, darbą, šalį, seksą, pirmus kartus, papus, prostitutes, alų, maistą, degtinę, gerus ir blogus žmones, visatą, atomus.. Oi! Po nustatyto laiko tenka sustot, tai mes užsimaitinam kažkokiom bandelėm, o mūsų Emilis (čia toks bulgaro vardas) vaišina mus alum. Važiuojam toliau! Veža iki pat oro uosto ir dar po to skambina man paklaust ar viskas gerai, ar pasitiko jus? Vsio xorosho, Emil, spasibo!
Hostina mus ispanas stiuardas kažkokiam ryanair'o barake. Nejauku ir nemiela ten, bet mums tas pats jau, nieko nenorim, tik ryto, lėktuvo ir pas mamą! Nedaug tespėjam pašnekėt. O jis mumis ir nelabai tesidomi.
Juokingiausia būna, kai prieš pat lėktuve uždarant duris stiuardesė klausia, ar yra lėktuve Bartaškaitė Simona ir Kaveckaitė Rrnesta. Dar kartą tikrina mūsų boarding pass, o mes nesuprantam kodėl. Nei kartu bilietus pirkom, nei ką... Ir prizo neduoda jokio. Gal čia kad mes lietuvės? Pero, yo no soy terorrista! Porque? Yo quiero volver a casa!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą