Metro link oro uosto ir greitkelio. Tiesa, kartą iššokam lauk, nes vėl važiuojam be bilietėlių, o man pasirodo, kad matau kontrolę. Veža danas dirbantis Švedijoj, išleidžia nepuikioj vietoj, prieš išsišakojimą autostrados. Sustoja turkas, kuris mūsų supratimu važiuoja į Stokholmą. Pasirodo mūsų supratimas yra didžiai neteisingas ir jis važiuoja viso labo iki Orkeljungos, kuris gal tik už 20km nuo ten kur buvom. Išsigastam, kas dabar bus, paleis mus kur ant plikos autostrados ir supakuos mus švedų patruliai, tai iššokam pirmoj degalinėj, kuri pasirodo besanti vajej ojej kokia skylė. Liūdim. Stovim. Kažkoks diedukas pasiūlo Simai pavalgyt, mano, kad valkataujam mes čia. ;D Dar kokie du turkai irgi važiuoja į Orkeljunga, sako: "važiuojam aš turiu piceriją, pavaišinsiu, iš Lietuvos? šiauliai, vilnius, labas!". Nevažiuojam. Baisu, kad reiks būt šešiolikta turko žmona. Po kokios valandos mus ištraukia jaunas švedas (vienintelis mūsų sutiktas švedas Švedijoj!) iš tos skylės ir nuveža iki Orkeljungos. Aha, tos pačios kur ir turkai važiavo, tik kad švedas gebėjo suprantamai paaiškint, kad ten dauuug geresnė vieta.
Daug geresnėj vietoj pirmiausia užkalbinam bulgarą fūristą, kuris sako, kad pailsės ir važiuos į Stokholmą. Apsidžiaugiam, nusiraminam, nueinam į McDonald'ą pavalgyt ir stebim bulgarą, kad nepabėgtų. Išsigąstam, kai jis pradeda be mūsų važiuot, bet apsukęs ratuką paima mus. Valio!
Šneka rusiškai. Daaaug šneka. Aš kartais bandau jam ką nors atsakyt, bet su mano rusų, tai tik linksiu galva dažniausiai. Ir taip va pakalbam apie viską: apie jo šeimą, vaikus, darbą, šalį, seksą, pirmus kartus, papus, prostitutes, alų, maistą, degtinę, gerus ir blogus žmones, visatą, atomus.. Oi! Po nustatyto laiko tenka sustot, tai mes užsimaitinam kažkokiom bandelėm, o mūsų Emilis (čia toks bulgaro vardas) vaišina mus alum. Važiuojam toliau! Veža iki pat oro uosto ir dar po to skambina man paklaust ar viskas gerai, ar pasitiko jus? Vsio xorosho, Emil, spasibo!
Hostina mus ispanas stiuardas kažkokiam ryanair'o barake. Nejauku ir nemiela ten, bet mums tas pats jau, nieko nenorim, tik ryto, lėktuvo ir pas mamą! Nedaug tespėjam pašnekėt. O jis mumis ir nelabai tesidomi.
Juokingiausia būna, kai prieš pat lėktuve uždarant duris stiuardesė klausia, ar yra lėktuve Bartaškaitė Simona ir Kaveckaitė Rrnesta. Dar kartą tikrina mūsų boarding pass, o mes nesuprantam kodėl. Nei kartu bilietus pirkom, nei ką... Ir prizo neduoda jokio. Gal čia kad mes lietuvės? Pero, yo no soy terorrista! Porque? Yo quiero volver a casa!
šeštadienis, balandžio 18, 2009
København!
Išvažiuojam popiet, bet visai sėkmingai dviem mašinom, su įdomiais žmonėm nuvažiuojam iki vietos. Po to dar kokį pusvalandį trunkam surast skersgatvį, kuriam gyvena mūsų host'as, kuris tikėjom bus baisiai įdomus ir pan., bet (o nusivylime!) pasirodo, kad jis hostina tuo pačiu metu dar ir porelę prancūzų, yra lengvai pasikėlęs ir visiškai nesidomi mumis. Pasijuntam kaip kokie šunys į gatvę išvaryti ir neėdę, nemiegoję, pavargę, be pinigų einam laimės naktinėj Kopenhagoj ieškot.
Sima l.norėjo eit į Cristianiją (nu kažkoks tipo Vilniaus Užupis, what-so-ever), tai ir einam gal kokią valandą. O kai nueinam, tai po trijų metrų apsisukam ir grįžtam atgal, nes tamsu ir baisu, o ką mes žinom ar saugu. Sima verkia, kad nori valgyt, aš jai dainuoju sporto dainą Beibi. Kad nors kiek linksmiau būtų. O ir jaučiamės panašiai! Galiausiai grįžtam iki senamiesčio, pasiimam vidutinio dydžio china box už mano paskutines 50 kronų ir sėdam prieš pankus, kurie groja gitara, būgnais ir daro fire show, ant suoliuko. Sima užvalgius pasidaro vėl šūstra ir eina pankų paklaust, kur čia pigiausias alus. Pasirodo, kad pankas Piotras iš Lenkijos yra labai draugiškas (o ką aš jusm sakiau apie lenkus?!) ir parodo, kur alaus nusipirkt, papasakoja apie gyvenimą savo Danijoj ir stuff. Po trijų šalto alaus ant dviejų pasidaro per šalta, o ir danų fyfos (vyr. g.) mus visai nepatinka, tai atsisveikinam su Piotreku ir jo draugais nusprendžiam eit namų ieškot, kurie net nelabai pamenam kur yra. O turint galvoj, kad neturim žemėlapio, niekas nežino, kur tas prakeiktas skersgatvis, ir yra naktis, tai gali būt problema. Tai vietoj namų prisijungiam prie prancūzų ir savo host'o moose bare. Pogrindis. Pradvokiam rūkalais. Ir dar nepriima mano kortelių!
Kad ir kaip nebenorėjom mes tos Kopenhagos, vakaras pasirodo visai vykęs. ;)
Ryt turim pervažiuot pusę Švedijos. Ir tada jau namo!
Sima l.norėjo eit į Cristianiją (nu kažkoks tipo Vilniaus Užupis, what-so-ever), tai ir einam gal kokią valandą. O kai nueinam, tai po trijų metrų apsisukam ir grįžtam atgal, nes tamsu ir baisu, o ką mes žinom ar saugu. Sima verkia, kad nori valgyt, aš jai dainuoju sporto dainą Beibi. Kad nors kiek linksmiau būtų. O ir jaučiamės panašiai! Galiausiai grįžtam iki senamiesčio, pasiimam vidutinio dydžio china box už mano paskutines 50 kronų ir sėdam prieš pankus, kurie groja gitara, būgnais ir daro fire show, ant suoliuko. Sima užvalgius pasidaro vėl šūstra ir eina pankų paklaust, kur čia pigiausias alus. Pasirodo, kad pankas Piotras iš Lenkijos yra labai draugiškas (o ką aš jusm sakiau apie lenkus?!) ir parodo, kur alaus nusipirkt, papasakoja apie gyvenimą savo Danijoj ir stuff. Po trijų šalto alaus ant dviejų pasidaro per šalta, o ir danų fyfos (vyr. g.) mus visai nepatinka, tai atsisveikinam su Piotreku ir jo draugais nusprendžiam eit namų ieškot, kurie net nelabai pamenam kur yra. O turint galvoj, kad neturim žemėlapio, niekas nežino, kur tas prakeiktas skersgatvis, ir yra naktis, tai gali būt problema. Tai vietoj namų prisijungiam prie prancūzų ir savo host'o moose bare. Pogrindis. Pradvokiam rūkalais. Ir dar nepriima mano kortelių!
Kad ir kaip nebenorėjom mes tos Kopenhagos, vakaras pasirodo visai vykęs. ;)
Ryt turim pervažiuot pusę Švedijos. Ir tada jau namo!
Pas Sesę! Århus, Danija
Po Hamburgo - Orhusas, Danijoj. Kuris ir buvo pirminis kelionės tikslas. Pas sesę! Tik iš vakaro susivokiu, kad net neturiu tikslaus adreso, nei telefono. Gerai, kad viską galima gaut online. :)
Šeštadienis, balandžio 11 d. 338 km, 3 automobiliai, ~5 valandos ir mes vietoj! Vakarienei kaip pas mamą - balandėliai. ;) Kol laukiam balandėlių dar apsimetam, kad padedam Dianai kiaušinius dažyt ir Guodai pyragą kept. Ryt gi Velykos! Po vakarienės ir drabužių skalbimo, nes jau ryte nebeturėjom kojinių, nuo kurių neniūxintų, varom miestan. Autobusuose visas tris dienas varom į kelnes, kad tik kontrolės nebūtų, bet kaip visad viskas be nesklandumų. Nuostoliai Danijai. Norėjom į Social Club varyt, bet jame koks tai private party, tai po pasivaikščiojimo po naktinį miestą, pasiimam pakuotę alaus ir atgal namo. :) Grįžta Ernesta iš Anglijos, tai vakaras prabėga alų gurkšnojant ir įspūdžių klausant.
Šiaip labai gerai mums ten buvo tam Orhuse, bet kad per daug neišsiplėst, tai rašysiu trumpai. Vis tiek niekas nemėgsta daug skaityt vienu ypu.
Taitaigis, per tas kelias dienas buvo:
pajūris;
uostas;
Bembių parkas;
vogtai skolinti Paškos dviračiai (sms Paškai Velykų rytą: Paška, mes tavo dviračiais išvažiavom į bažnyčią! Kol išsimiegosi, parvarysim), kurių vienam pradūrėm padangą ir jos niekaip nepavyko suklijuot;
Komų baras, kuriam alus tik 14 kronų, o publika nuo forsų iki pankų;
erika įsimyli arabą ir nori būt arabo žmona, bet arabas to nesupranta;
sima įsimyli italą filosofą ir nori su juo išvažiuot į Prancūziją, bet bijo megzt kontaktą (galiausiai vis tik užmezga, tikiu, važiuos kartu į Prancūziją);
VH1 vs. MTV (VH1 rulz su savo 90-ųjų porno klipais ;D);
ruoniai pakrantėj;
skvotas ir pankų velykų medis;
žvejai;
parkeliai;
akademija;
univeras;
kolektyvinis darbas turko bare;
china box;
didžiausio berniuko skulptūra;
Den Gamble By;
"ką šiandien gersim?";
Velykų margučių daužymas (Simos žalią nugalėtoją suvalgė Guodos indas!);
ir kt. stuff.
Antradienis, balandžio 14 d. Gal kokią 3 valandą dienos pagaliau išsiruošiam. Į Kopenhagą!
Iš mūsų laiko Orhuse yra fotkių facebook'e!
Šeštadienis, balandžio 11 d. 338 km, 3 automobiliai, ~5 valandos ir mes vietoj! Vakarienei kaip pas mamą - balandėliai. ;) Kol laukiam balandėlių dar apsimetam, kad padedam Dianai kiaušinius dažyt ir Guodai pyragą kept. Ryt gi Velykos! Po vakarienės ir drabužių skalbimo, nes jau ryte nebeturėjom kojinių, nuo kurių neniūxintų, varom miestan. Autobusuose visas tris dienas varom į kelnes, kad tik kontrolės nebūtų, bet kaip visad viskas be nesklandumų. Nuostoliai Danijai. Norėjom į Social Club varyt, bet jame koks tai private party, tai po pasivaikščiojimo po naktinį miestą, pasiimam pakuotę alaus ir atgal namo. :) Grįžta Ernesta iš Anglijos, tai vakaras prabėga alų gurkšnojant ir įspūdžių klausant.
Šiaip labai gerai mums ten buvo tam Orhuse, bet kad per daug neišsiplėst, tai rašysiu trumpai. Vis tiek niekas nemėgsta daug skaityt vienu ypu.
Taitaigis, per tas kelias dienas buvo:
pajūris;
uostas;
Bembių parkas;
vogtai skolinti Paškos dviračiai (sms Paškai Velykų rytą: Paška, mes tavo dviračiais išvažiavom į bažnyčią! Kol išsimiegosi, parvarysim), kurių vienam pradūrėm padangą ir jos niekaip nepavyko suklijuot;
Komų baras, kuriam alus tik 14 kronų, o publika nuo forsų iki pankų;
erika įsimyli arabą ir nori būt arabo žmona, bet arabas to nesupranta;
sima įsimyli italą filosofą ir nori su juo išvažiuot į Prancūziją, bet bijo megzt kontaktą (galiausiai vis tik užmezga, tikiu, važiuos kartu į Prancūziją);
VH1 vs. MTV (VH1 rulz su savo 90-ųjų porno klipais ;D);
ruoniai pakrantėj;
skvotas ir pankų velykų medis;
žvejai;
parkeliai;
akademija;
univeras;
kolektyvinis darbas turko bare;
china box;
didžiausio berniuko skulptūra;
Den Gamble By;
"ką šiandien gersim?";
Velykų margučių daužymas (Simos žalią nugalėtoją suvalgė Guodos indas!);
ir kt. stuff.
Antradienis, balandžio 14 d. Gal kokią 3 valandą dienos pagaliau išsiruošiam. Į Kopenhagą!
Iš mūsų laiko Orhuse yra fotkių facebook'e!
apie tai kaip Hamburgo parkai žydž
Po Amsterdamo kita stotelė - Hamburgas.
Išvažiuojant iš Amsterdamo nusiperkam pirmąjį (!) viešojo transporto bilietėlį per visą kelionę. Bet vis tiek sukčiaujam, nes nu soriukų 100, bet kaip galima už vienkartinį bilietėlį mokėt daugiau kaip 2€?! Kad ir turėjau vietos planą, vis tiek sugebėjom numaknot į kitą pusę, tai kažkaip pasijuntam vėl kaip kokioj Poznanėj. Bet tai niekis, pasiklausiam neapsikentę kažkokio vyruko, kaip čia mums ant to highway nusigaut. Pataikom. Liftplaats! Tik kad niekas nestoja. Galiausia mus paima jauna porelė, kurie patys anksčiau tranzavo, tai puikiai mus supranta. Paveža iki geros vietos ir dar palaukia, kol kitą mašiną pasigausim. Labai juokingai buvo, kai vienas vokietis pabėgo nuo mūsų. ;) Aš jo klausiu: "gal į Hamburgą?". Sako: "aha, jo, gerai". Aišku, tik vokiškai. Sakau: "einam kuprinės pasiimt". Kol nuėjom, apsisukam, žiūrim - nuvažiuoja! Tada veža kažkoks dabar verslininkas, anksčiau tranzavęs studentas, kuris nekenčia mobilių namukų ant ratų ir nori komforto už daug pinigų. Ir šiaip sako: "gerai jums, o man tai žmona, šuo, vaikai, darbas ir atostogų tik dvi savaitės į metus". Paskui pasigaunam irgi labai neblogą vairuotoją, su kuriuo apie gyvenimą pašnekam. Man patiko jo požiūris į gyvenimą. Reikia bandyt! Jis važiuoja į Berlyną, tai mus palieka netoli Hanoverio. Kaip visad sustojus reikia paėst. Tai mes ramiai sau apsiforminam, išsitraukiam savo jogurtus, vaflius ir kt., susėdam, pokštaujam , pietaujam. Po prikolu pasistatom savo lentelę "Hamburg?". Ir nespėjus jogurtų pabaigt prieina močiutė tokia, sako: "važiuojam, mano mašina maža, bet tilpsim, važiuojam". Ir išlekiam ant 170 km/h. Jeigu nebūsiu stora močiutė, kuri kepa sausainius anūkams, tai būsiu tokia kaip ji! :)
Hamburgas! Sakau Josei Limai: "jau esam, ar tu namie? Gal žinai kur papigam pavalgyt galim netoli tavo namų?" Sako: "tai palaukit! aš grįžtu, pagaminsiu ką nors!". Ir priima taip nenormaliai svetingai. Vakare einam pasivaikščiot į miestą, bet nelabai daug tesugebam įveikt. Ryte, po ištaigingų pusryčių, dar Jose Lima mus apvežioja po miestą. Stabtelim parkuose, kur jau viskas žydi ir taip ramu ir gražu. Ir dar Jose Lima taip gražiai pasakoja apie viską, kad nesinori niekur išvažiuot. Vaikštom, grožimės, mėgaujamės, kaifuojam. Ir dar muzika! Pasižadėjom grįžt! Kai viskas dar labiau žydės ir kai galėsim skirt daugiau laiko.
Jei visad ant kelio stovėdavom jau apie 10 ryto, tai dabar pirmam punkte atsiduriam jau po pirmos, nes nesinori išvažiuot...
Aš tik kelias nuotraukas čia įdedu, nes paskui padarysiu albumą picasaweb. Bet kad lengviau įsivaizduot būtų.
Liftplaats Amsterdame.
Hamburgo uostas vakare.
Vienas iš parkų kitą rytą.
Viskas žydž!
Kada Lietuvos pievos žydės jau??
Išvažiuojant iš Amsterdamo nusiperkam pirmąjį (!) viešojo transporto bilietėlį per visą kelionę. Bet vis tiek sukčiaujam, nes nu soriukų 100, bet kaip galima už vienkartinį bilietėlį mokėt daugiau kaip 2€?! Kad ir turėjau vietos planą, vis tiek sugebėjom numaknot į kitą pusę, tai kažkaip pasijuntam vėl kaip kokioj Poznanėj. Bet tai niekis, pasiklausiam neapsikentę kažkokio vyruko, kaip čia mums ant to highway nusigaut. Pataikom. Liftplaats! Tik kad niekas nestoja. Galiausia mus paima jauna porelė, kurie patys anksčiau tranzavo, tai puikiai mus supranta. Paveža iki geros vietos ir dar palaukia, kol kitą mašiną pasigausim. Labai juokingai buvo, kai vienas vokietis pabėgo nuo mūsų. ;) Aš jo klausiu: "gal į Hamburgą?". Sako: "aha, jo, gerai". Aišku, tik vokiškai. Sakau: "einam kuprinės pasiimt". Kol nuėjom, apsisukam, žiūrim - nuvažiuoja! Tada veža kažkoks dabar verslininkas, anksčiau tranzavęs studentas, kuris nekenčia mobilių namukų ant ratų ir nori komforto už daug pinigų. Ir šiaip sako: "gerai jums, o man tai žmona, šuo, vaikai, darbas ir atostogų tik dvi savaitės į metus". Paskui pasigaunam irgi labai neblogą vairuotoją, su kuriuo apie gyvenimą pašnekam. Man patiko jo požiūris į gyvenimą. Reikia bandyt! Jis važiuoja į Berlyną, tai mus palieka netoli Hanoverio. Kaip visad sustojus reikia paėst. Tai mes ramiai sau apsiforminam, išsitraukiam savo jogurtus, vaflius ir kt., susėdam, pokštaujam , pietaujam. Po prikolu pasistatom savo lentelę "Hamburg?". Ir nespėjus jogurtų pabaigt prieina močiutė tokia, sako: "važiuojam, mano mašina maža, bet tilpsim, važiuojam". Ir išlekiam ant 170 km/h. Jeigu nebūsiu stora močiutė, kuri kepa sausainius anūkams, tai būsiu tokia kaip ji! :)
Hamburgas! Sakau Josei Limai: "jau esam, ar tu namie? Gal žinai kur papigam pavalgyt galim netoli tavo namų?" Sako: "tai palaukit! aš grįžtu, pagaminsiu ką nors!". Ir priima taip nenormaliai svetingai. Vakare einam pasivaikščiot į miestą, bet nelabai daug tesugebam įveikt. Ryte, po ištaigingų pusryčių, dar Jose Lima mus apvežioja po miestą. Stabtelim parkuose, kur jau viskas žydi ir taip ramu ir gražu. Ir dar Jose Lima taip gražiai pasakoja apie viską, kad nesinori niekur išvažiuot. Vaikštom, grožimės, mėgaujamės, kaifuojam. Ir dar muzika! Pasižadėjom grįžt! Kai viskas dar labiau žydės ir kai galėsim skirt daugiau laiko.
Jei visad ant kelio stovėdavom jau apie 10 ryto, tai dabar pirmam punkte atsiduriam jau po pirmos, nes nesinori išvažiuot...
Aš tik kelias nuotraukas čia įdedu, nes paskui padarysiu albumą picasaweb. Bet kad lengviau įsivaizduot būtų.
Liftplaats Amsterdame.
Hamburgo uostas vakare.
Vienas iš parkų kitą rytą.
Viskas žydž!Kada Lietuvos pievos žydės jau??
ketvirtadienis, balandžio 16, 2009
Amsterdamas (part III)
Kitą rytą po puikių pusryčių keliaujam rimtai Amsterdamo pamatyt. Alizia anksčiau dirbo gide nemokamam ture, tai mums pažymi vietas, kurias derėtų pamatyt ir mes patraukiam į trasą! Užsukam į visokius turgelius, leidžiam pinigus, žiūrim, deramės, vaikštom, žavimės, kai pavargstam, pridėdam ant kokio prirakinto suoliuko pailsėt ir pažiūrėt į žmones arba pavalgyt. Aš ir šiaip mėgstu stebėt žmonės ir kt, o Amsterdame taigi tiek skirtingų žmonių, kad man niekada neatsibostų tiesiog sėdėt ir žiūrėt. Ramonas sakė, kad Amsterdame gyvena 180 skirtingų tautybių žmonės. Įsivaizduoji? Noriu ir aš ten pagyvent!
Vakare turim persikraustyt iš Alizios kambario pas Ramoną. Į kitą miesto dalį. Kadangi mes prieš mokėjimą už viešą transportą, tai po vakarienės einam pėstute vėl su kuprinėm per visą miestą. Į vakarus! Nuvarom pas Ramoną. Keistas. Ir su stringais. Dirba naktiniusargu psichiatrinėj. Tai butas lieka mums. ;D Vėl pavėluojam į parduotuvę, bet šįkart gan pigiai apsiperkam. Olandiško ir lenkiško alaus. Ir tūsinam dviese ant suolelio gatvės galė. Puikus vaizdas. Vieta patogi. Po pirmo alaus nusprendžiam, kad gal vis tik reikia parūkyt, kad jau legalu, o mes Amstedame, ir einam ieškot coffee shop'o. Randam. Tūsas tęsias. ;D Kažkada grįžtam į SAVO butą, nr. 69 ir lūžtam. Ryte gi laukia kelionė atgal į Vokietiją.
Dar kokį vieną skyrelį galėčiau parašyt apie dviračius Amsterdame. Bet gal tiek to. Pirmą kart mačiau dviaukštį dviratį, dviratį su lagaminu, tiek daug dviračių su kubiliukais ir išvis ten gyvenimas visas telpa ant dviračio. Aš noriu dviračio!
Vakare turim persikraustyt iš Alizios kambario pas Ramoną. Į kitą miesto dalį. Kadangi mes prieš mokėjimą už viešą transportą, tai po vakarienės einam pėstute vėl su kuprinėm per visą miestą. Į vakarus! Nuvarom pas Ramoną. Keistas. Ir su stringais. Dirba naktiniusargu psichiatrinėj. Tai butas lieka mums. ;D Vėl pavėluojam į parduotuvę, bet šįkart gan pigiai apsiperkam. Olandiško ir lenkiško alaus. Ir tūsinam dviese ant suolelio gatvės galė. Puikus vaizdas. Vieta patogi. Po pirmo alaus nusprendžiam, kad gal vis tik reikia parūkyt, kad jau legalu, o mes Amstedame, ir einam ieškot coffee shop'o. Randam. Tūsas tęsias. ;D Kažkada grįžtam į SAVO butą, nr. 69 ir lūžtam. Ryte gi laukia kelionė atgal į Vokietiją.
Dar kokį vieną skyrelį galėčiau parašyt apie dviračius Amsterdame. Bet gal tiek to. Pirmą kart mačiau dviaukštį dviratį, dviratį su lagaminu, tiek daug dviračių su kubiliukais ir išvis ten gyvenimas visas telpa ant dviračio. Aš noriu dviračio!
Amsterdamas (part II)
Aha! Baigiau tuo, kad į tūselį ruošiamės? Jo.
Į tūselį važiuojam dviračiais. Deja deja, bet mes su sima gaunam tik vieną dviratį. Kažkas kažką turi vežt ant bagažiuko, bet kad ir kaip mes bandom nieko mums neišeina. Pamiršę išvis esam dviračiu važiuot. :) Laimei! Sutinkam Alizios draugę, kuri irgi važiuoja į tą patį tūselį, tai ji man paveža, o sima šiaip ne taip nuvinguriuoja kitu dviračiu. Turiu pasakyt, baisiai šikną skauda, ir šiaip baisu! O dar Alizia liepė, jei pamatysim policiją šokt nuo dviračio ir apsimest, kad ne mūsų, nes neveikia priekinė lempa. ;D Pirmiausia reikia stabtelėt parduotuvėj, nusipirkt alkoholio. Bet deja deja.. Pavėluojam kokiom 5 min! Mergiotės išvažiuoja ieškot načnyko, kur mus tiesiog apiplėšia - 10€ už 6 mažas alaus skardines. Keikiamės kokią valandą ir negalim patikėt, kad taip prabangiai tūsinam neturėdamos pinigų. ;D Apšilimas pas dragų. Tokiam kaip ir barake, kuris pačiam centre ir tikrai ne tokios būklės kaip mūsiškiai. Oi.. Kompanijoj daugiausia mergaitės britės, tai nesveikai sunku sekt pokalbį kokį nors. :) Po apšilimo seka rimtų išbandymų metas, nes reikia pusgirtėm varyt tuo savo vienu dviračiu. Šiaip ne taip pavyksta sukonfigūruot viską taip - aš važiuoju, vežu Simą, o ji sėdi ir nejuda. O po raudonos šviesos užstumia mus. ;D Sunkiai, bet pasiekiam vietą. Kažkoks studentų baras, xaliavas įėjimas ir alus tik po 1€, bet ir už tą nemokam. Nes kol stovėjau prie baro kažkoks išvėsęs barmenas sugebėjo apipilt mane alum, tai gavo išpirkt kalte nemokamu alum. Man ir draugei. Kadangi 3dienis, tai baras užsidaro gal kokią 1 valandą. Pasikinkom dviratį ir varom toliau. Naktinis turas dviračiais po Amsterdamą. Raudonųjų žibintų kvartalas naktį. Ir vėl kebabai. ;D Visur tik kebabais mitom. Bet nakties akcentas vis tiek buvo mūsų pirma dviračio avarija, kai nesuvaldžiau ir Simą įtrenkiau į gatvės stulpą. Tokį kaip Gedo prospekte, kur eismą naktim uždaro. Vargšelė dar iki šiandien mėlynę ant kelio turi. Bet, anot amsterdamiečių, čia niekis. Ir ženklas, kad tikrai buvom Amsterdame! :)
Į tūselį važiuojam dviračiais. Deja deja, bet mes su sima gaunam tik vieną dviratį. Kažkas kažką turi vežt ant bagažiuko, bet kad ir kaip mes bandom nieko mums neišeina. Pamiršę išvis esam dviračiu važiuot. :) Laimei! Sutinkam Alizios draugę, kuri irgi važiuoja į tą patį tūselį, tai ji man paveža, o sima šiaip ne taip nuvinguriuoja kitu dviračiu. Turiu pasakyt, baisiai šikną skauda, ir šiaip baisu! O dar Alizia liepė, jei pamatysim policiją šokt nuo dviračio ir apsimest, kad ne mūsų, nes neveikia priekinė lempa. ;D Pirmiausia reikia stabtelėt parduotuvėj, nusipirkt alkoholio. Bet deja deja.. Pavėluojam kokiom 5 min! Mergiotės išvažiuoja ieškot načnyko, kur mus tiesiog apiplėšia - 10€ už 6 mažas alaus skardines. Keikiamės kokią valandą ir negalim patikėt, kad taip prabangiai tūsinam neturėdamos pinigų. ;D Apšilimas pas dragų. Tokiam kaip ir barake, kuris pačiam centre ir tikrai ne tokios būklės kaip mūsiškiai. Oi.. Kompanijoj daugiausia mergaitės britės, tai nesveikai sunku sekt pokalbį kokį nors. :) Po apšilimo seka rimtų išbandymų metas, nes reikia pusgirtėm varyt tuo savo vienu dviračiu. Šiaip ne taip pavyksta sukonfigūruot viską taip - aš važiuoju, vežu Simą, o ji sėdi ir nejuda. O po raudonos šviesos užstumia mus. ;D Sunkiai, bet pasiekiam vietą. Kažkoks studentų baras, xaliavas įėjimas ir alus tik po 1€, bet ir už tą nemokam. Nes kol stovėjau prie baro kažkoks išvėsęs barmenas sugebėjo apipilt mane alum, tai gavo išpirkt kalte nemokamu alum. Man ir draugei. Kadangi 3dienis, tai baras užsidaro gal kokią 1 valandą. Pasikinkom dviratį ir varom toliau. Naktinis turas dviračiais po Amsterdamą. Raudonųjų žibintų kvartalas naktį. Ir vėl kebabai. ;D Visur tik kebabais mitom. Bet nakties akcentas vis tiek buvo mūsų pirma dviračio avarija, kai nesuvaldžiau ir Simą įtrenkiau į gatvės stulpą. Tokį kaip Gedo prospekte, kur eismą naktim uždaro. Vargšelė dar iki šiandien mėlynę ant kelio turi. Bet, anot amsterdamiečių, čia niekis. Ir ženklas, kad tikrai buvom Amsterdame! :)
sekmadienis, balandžio 12, 2009
šeštadienis, balandžio 11, 2009
Amsterdamas (part I)
I Amsterdama vykstam is Hanoverio. Su viena masina. Lietuviu masina. Igoris ir Arunas. Nes mums tiesiog sekas 100%! :) Pakeliui dar padirbu uz verteja. Skambinu neziniam kam nezinia kodel ir angliskai aiskinu kad du litovcai nuo Albino jau netoli Amsterdamo ir kur susitinkam. :D
Verslo partneris paveza mus iki kelto. 2min keltu ir mes jau esam Amsterdamo central station. Man tai smagu matyt vietas matytas. Prisimint, kur buvau ir kaip ir t.t. ir pan. Pavaikscioje ratais, nes kitaip amsterdame tiesiog neiseina, susirandam nebaisiai brangia picerija ir pavalgom. T.y. gerai prisikemsam. Dar sutinkam lietuviu pankus ir Kalvariju gatves. Pavarge tokie, bet ka jau cia. Draugiski pakankamai. Siaip yra baisiai nepatogu, neidomu ir neaktualu vaiksciot su visais daiktais, tai mes pakankamai letai dar paslankiojam sen ir ten ir einam link Alizios namu. Tik dvi autobuso stoteles, bet kai reikia nueit iki 189 namo, tai dafigaaa. Pagaliau ateinam. Nurodytu laiku, nurodytoj vietoj, skambinam nurodyta duru skambuti. Ir nieko! Neatidaro. Skambinam telefonu. Atsakiklis. Paliekam zinute. Bet nieko. Biski panikuojam. Man rods kad as pirma supanikavau, o Sima pasidave. Skambinam Ramonsteriui, kuris turejo mus priimt kitai nakciai ir sakom, o gal davai tu mus siandien paimk. nu sako gerai. Bet gyvena tai jis miesto pakrasy. Vakariniam. Kai mes tuo tarpu esam rytiniam. Nu ka.. Vaziuosim. Sedam i autobusa. I central station. Vairuotojas klausia ar turim bilietus. Sakom, kad dar ne. Ir veza jis vis tiek mus ten kur mums reikia, dar paaiskian kaip iki Potgieterstraat nusigaut ir kur bilieta 24h nusipirkt ir pasigiria, kad moka rusiskai. Nespejam islipt is autobuso centrine stoty, kai gaunu alizios zinute - esu, laukiu! ir ka.. Keikiames, bet griztam atgal, nes taip vis tiek arciau.
Vel kaip mergaites is kaimo stebimes kaip graziai zmones gyvena. Net barakuose. Apturim dienos malonuma - dusa, arbatos ir migdolu. Parasom laiska mamai, sesei ir kitiems, kam gali rupet. Ir ruosiames i tuseli.
(to be continued)
Verslo partneris paveza mus iki kelto. 2min keltu ir mes jau esam Amsterdamo central station. Man tai smagu matyt vietas matytas. Prisimint, kur buvau ir kaip ir t.t. ir pan. Pavaikscioje ratais, nes kitaip amsterdame tiesiog neiseina, susirandam nebaisiai brangia picerija ir pavalgom. T.y. gerai prisikemsam. Dar sutinkam lietuviu pankus ir Kalvariju gatves. Pavarge tokie, bet ka jau cia. Draugiski pakankamai. Siaip yra baisiai nepatogu, neidomu ir neaktualu vaiksciot su visais daiktais, tai mes pakankamai letai dar paslankiojam sen ir ten ir einam link Alizios namu. Tik dvi autobuso stoteles, bet kai reikia nueit iki 189 namo, tai dafigaaa. Pagaliau ateinam. Nurodytu laiku, nurodytoj vietoj, skambinam nurodyta duru skambuti. Ir nieko! Neatidaro. Skambinam telefonu. Atsakiklis. Paliekam zinute. Bet nieko. Biski panikuojam. Man rods kad as pirma supanikavau, o Sima pasidave. Skambinam Ramonsteriui, kuris turejo mus priimt kitai nakciai ir sakom, o gal davai tu mus siandien paimk. nu sako gerai. Bet gyvena tai jis miesto pakrasy. Vakariniam. Kai mes tuo tarpu esam rytiniam. Nu ka.. Vaziuosim. Sedam i autobusa. I central station. Vairuotojas klausia ar turim bilietus. Sakom, kad dar ne. Ir veza jis vis tiek mus ten kur mums reikia, dar paaiskian kaip iki Potgieterstraat nusigaut ir kur bilieta 24h nusipirkt ir pasigiria, kad moka rusiskai. Nespejam islipt is autobuso centrine stoty, kai gaunu alizios zinute - esu, laukiu! ir ka.. Keikiames, bet griztam atgal, nes taip vis tiek arciau.
Vel kaip mergaites is kaimo stebimes kaip graziai zmones gyvena. Net barakuose. Apturim dienos malonuma - dusa, arbatos ir migdolu. Parasom laiska mamai, sesei ir kitiems, kam gali rupet. Ir ruosiames i tuseli.
(to be continued)
Hanoveris
Krisas sake, kad Hanovery nera ko pamatyt. Palygino ji su Kaunu. Pries tai pasitikslines, ka mes manom apie Kauna. O mes apie Kauna nieko labai gero nemanem. Tai ir nedarem turo po miesta. Vietoj to nuejom pigiai apsipirkt. Tada jis mums pagamino vakariene. Kol vakarieniavom uygerdamos sangria, susirinko draugai ir ejom i Cafe Glocksee, kur vyko ruby tuesday ir xaliavai grojo dvi grupes. Blackfish ir We versus Shark. UK ir Georgia. Man tai siek tiek sunku buvo. Bet vis tiek smagu. Ir bariukas toks sort of underground. Visur grafiti ir skulpturos ir stuff. Ir ragavom vietinio alaus, kur tik Hanovery gamina. Po sito viso tuselio dar kiek pasigincyjom ar norim varyt i kita klubeli, kur koks tai nepilnameciu tusas, bet kadangi jis buvo dar mazdaug pusvalandis kelio i kita puse negu namai, tai nusprendem pedint namo ir kazkiek pamiegot pries leidziantis i kelia. Nes mes dar po lenkijos buvom neatsimiegoje, o Krisas po savaitgalio Olandijoj. :)
Bet kaip salta miegot buvo (gal del to dabar susnirpsciu du pakelius serveteliu per diena)! Ir ryte pramiegam zadintuva. Atsikeliam devinta. Kas pagal musu dienotvarke yra labai velai. Susiruosiam kazkaip. Ne itin greitai. Nes dar su trim panom tenka dusa dalintis. Kurios is bet kur atsirado. Man rods, kad kambariokas parsitempe is nepilnameciu tuso. :)
Po pusryciu Krisas iseina vargt vargo univere, o mes, nueje kazkiek i kaire, vel i kaire, tada i desine, i kaire ir vel i desine, dar karta sekmingai pravaziuojam be bilieteliu dviem tram ir autobusu beveik pilnus marsrutus. tfu tfu tfu. belsk i medi.
Ka dar pamirsau paminet, tai kad Krisas gyvena bute su dar trim studentais. Kad ju butas labai mums patiko, bus fotkiu. Sima gavo plakata. O virtuvej kabejo apversta kaledu eglute. t.y. velyku medis. Dar tureciau pasakyt, kad viskas vokietijoj zydz. Ir siaip kadangi visi patirtis buvo super pozityvi, tai as ir i Vokietija noriu dar sugrizt. Ir i Hanoveri. Nes jis man toks jaukus miestelis pasirode. Nieko panasaus i Kauna.
Bet kaip salta miegot buvo (gal del to dabar susnirpsciu du pakelius serveteliu per diena)! Ir ryte pramiegam zadintuva. Atsikeliam devinta. Kas pagal musu dienotvarke yra labai velai. Susiruosiam kazkaip. Ne itin greitai. Nes dar su trim panom tenka dusa dalintis. Kurios is bet kur atsirado. Man rods, kad kambariokas parsitempe is nepilnameciu tuso. :)
Po pusryciu Krisas iseina vargt vargo univere, o mes, nueje kazkiek i kaire, vel i kaire, tada i desine, i kaire ir vel i desine, dar karta sekmingai pravaziuojam be bilieteliu dviem tram ir autobusu beveik pilnus marsrutus. tfu tfu tfu. belsk i medi.
Ka dar pamirsau paminet, tai kad Krisas gyvena bute su dar trim studentais. Kad ju butas labai mums patiko, bus fotkiu. Sima gavo plakata. O virtuvej kabejo apversta kaledu eglute. t.y. velyku medis. Dar tureciau pasakyt, kad viskas vokietijoj zydz. Ir siaip kadangi visi patirtis buvo super pozityvi, tai as ir i Vokietija noriu dar sugrizt. Ir i Hanoveri. Nes jis man toks jaukus miestelis pasirode. Nieko panasaus i Kauna.
is Lenku i Vokiecius
Ryte Poznanej aisku buvo vel nenormaliai sunku keltis po tuselio, bet siaip ne taip sugebejom. sunkiausia dalis rytais visad yra susipakuot daiktus atgal. nenormaliai sunku. tai sugaistam kokia valanda kol issikraustom is buto Poznanej. Auksinis Kamilis pamaitina mus puikiais pusryciais ir dar ideda laukneseli dziaugsmo - sumustinis, bandelis ir snickers.
Taip kaip nurodyta isvaziuojam is Poznanes. Ir vel be bilietuku. Uztat nuvaziave i vieta dar koki pusvalandi einam ratais kol issigaunam ant autostrados tinkama kryptim. Ir kas puikiausia - artimiausia degaline tikrai ne matymo ruoze, autostradoj stovet negalima, eit daugiau nera kur. Ka darysi? Einam iki kelio issukancio i autostrada ir stovim ten. Bent pabandom. Bet per kokias 5 min gal, is niekur atvaziuoja Patrol Autostradowy. Ir toks nenormalus juokas ima, nes o kaip cia bus? O tai negi isves mus? Bauda israsys? :) Pan Patrol mums lenkiskai aiskina kruva dalyku. Mes jam aiskinam, kad mes zinom visus tuos dalykus, bet mes vaziuojam i Hanoveri ir nieko cia Pan nepadarysi. Sakom, gal kartais jis nuveztu mus iki degalines. Sako negali. Daug kartu i racija savo kartoja, kad paciupo mergiotes dvi i Hanoveri, bet niekam mes nerupim. Galiausiai susisodina mus i savo tarnybini automobili ir nuveya ant keliuko, kur jau mums galima stovet. Tai ir stovim. Nusipaisom nauja yenkla, kur surasom visus imanomus degaliniu pavadinimus. Is tu keliu pravaziuojanciu masinu niekas nestoja. Jau sumanom priespieciaut (ne del to, kad laikas, bet del to, kad edrios), kai is pradziu vel sustoja auto patruliai, tik jau kitas automobilis. Jiems jau rusiskai bandom aiskint, kad jo vash drug nas zdes atpustil y my vsio znaem. Sako: tam newolno, mojuodami link autostrados. Mes linksim supratingai ir jie patenkinti nuvaziuoja. Mes liekam nepatenkintos stovet su savo super degaliniu zenklu. Ir sustoja! Lenkas mielas veza iki degalines, veztu ir toliau turbut, bet mes jau nedristam isklyst is kelio. Degalinej yra smarkiai nemalonu eit prie zmoniu ir klaust kur jie ir ar mus paimtu. Tai taip nedrasiai pasistumdydamos einam sen ir ten. Isitikinam kad lietuvis lietuviui dazniausiai tikrai nebrolis, kai furistas Algis mus uzsipuola ir negraziai vadina. Bet galiausiai pagaunam pora lenku, kurie mus veza reikiama kryptim. Beda tik, kad paleidyia vel skylej, kur niekas nevaziuoja, o jei vaziuoja, tai nestoja ir baisiai dulka.
Kai jau baigiam visiskai prasikeikt, sudulket ir suvalgyt visas maisto atsarggas, sustoja dede neblogas vaziuojantis i Hamburga. Beda tik, kad mes praziopsom degaline paskutine pries jam pasukant link Berlyno ir stringam ne tik, kad ne ant to kelio, bet apskritai net ne ta kryptim. Tai bandom eit autostrada iki parkingo, kuris gal vos uy kilometro. Bet tu tikekis, kad vokieciai nepagaus.. Nespejam nueit iki tilto pesciuju per autostrada, kai mums jau nuo jo mojuoja kokie tais kelio patruliai oranyinem uniformom ir bakenono akiniais. Vel ilgas aiskinimo procesas. Sikart jie savo tiesa irodineja vokiskai. Mes savo - angliskai. Bendros kalbos - 0. Baigiasi taip, kad graziai atsimojave mes nueinam miskais uz tvoros. Ne taip daug ten tereikia nueit, bet kai kepina saule ir eini kazkokiu smeliu, tai oj. Jauti, kad smirdi. Negana to, dar reikia ropstis per tvora. Ir tada jau kaip kokie cirko lokiai su daugybe tasiu atsivelkam is misko i parkinga. Klausiam. Negaunam teigiamo atsakymo arba nesusisnekam. Tada viena draugiska vokieciu porele paaiskina kur mes esam apskritai ir paraso kur mus reikia issigaut. Kitas draugiskas vokieciu senukas, po to kai issiaiskina su draugiska porele, paveya mus i tiesos kelia. O ten jau iskart pagaunam lenka, kuris veza iki pat Hanoverio. Ura! Kol nemiegu, tai liezuvi lauzau rusiskai. Turiu pasakyt, kad didziuojuos savim. Susisnekejom!
Hanoveris! Viskas zydz ir nepaprastai grazu.
Va tokia vat ilga ir su nuotykiais kelione buvo nuo lenku pas vokieciu.
Taip kaip nurodyta isvaziuojam is Poznanes. Ir vel be bilietuku. Uztat nuvaziave i vieta dar koki pusvalandi einam ratais kol issigaunam ant autostrados tinkama kryptim. Ir kas puikiausia - artimiausia degaline tikrai ne matymo ruoze, autostradoj stovet negalima, eit daugiau nera kur. Ka darysi? Einam iki kelio issukancio i autostrada ir stovim ten. Bent pabandom. Bet per kokias 5 min gal, is niekur atvaziuoja Patrol Autostradowy. Ir toks nenormalus juokas ima, nes o kaip cia bus? O tai negi isves mus? Bauda israsys? :) Pan Patrol mums lenkiskai aiskina kruva dalyku. Mes jam aiskinam, kad mes zinom visus tuos dalykus, bet mes vaziuojam i Hanoveri ir nieko cia Pan nepadarysi. Sakom, gal kartais jis nuveztu mus iki degalines. Sako negali. Daug kartu i racija savo kartoja, kad paciupo mergiotes dvi i Hanoveri, bet niekam mes nerupim. Galiausiai susisodina mus i savo tarnybini automobili ir nuveya ant keliuko, kur jau mums galima stovet. Tai ir stovim. Nusipaisom nauja yenkla, kur surasom visus imanomus degaliniu pavadinimus. Is tu keliu pravaziuojanciu masinu niekas nestoja. Jau sumanom priespieciaut (ne del to, kad laikas, bet del to, kad edrios), kai is pradziu vel sustoja auto patruliai, tik jau kitas automobilis. Jiems jau rusiskai bandom aiskint, kad jo vash drug nas zdes atpustil y my vsio znaem. Sako: tam newolno, mojuodami link autostrados. Mes linksim supratingai ir jie patenkinti nuvaziuoja. Mes liekam nepatenkintos stovet su savo super degaliniu zenklu. Ir sustoja! Lenkas mielas veza iki degalines, veztu ir toliau turbut, bet mes jau nedristam isklyst is kelio. Degalinej yra smarkiai nemalonu eit prie zmoniu ir klaust kur jie ir ar mus paimtu. Tai taip nedrasiai pasistumdydamos einam sen ir ten. Isitikinam kad lietuvis lietuviui dazniausiai tikrai nebrolis, kai furistas Algis mus uzsipuola ir negraziai vadina. Bet galiausiai pagaunam pora lenku, kurie mus veza reikiama kryptim. Beda tik, kad paleidyia vel skylej, kur niekas nevaziuoja, o jei vaziuoja, tai nestoja ir baisiai dulka.
Kai jau baigiam visiskai prasikeikt, sudulket ir suvalgyt visas maisto atsarggas, sustoja dede neblogas vaziuojantis i Hamburga. Beda tik, kad mes praziopsom degaline paskutine pries jam pasukant link Berlyno ir stringam ne tik, kad ne ant to kelio, bet apskritai net ne ta kryptim. Tai bandom eit autostrada iki parkingo, kuris gal vos uy kilometro. Bet tu tikekis, kad vokieciai nepagaus.. Nespejam nueit iki tilto pesciuju per autostrada, kai mums jau nuo jo mojuoja kokie tais kelio patruliai oranyinem uniformom ir bakenono akiniais. Vel ilgas aiskinimo procesas. Sikart jie savo tiesa irodineja vokiskai. Mes savo - angliskai. Bendros kalbos - 0. Baigiasi taip, kad graziai atsimojave mes nueinam miskais uz tvoros. Ne taip daug ten tereikia nueit, bet kai kepina saule ir eini kazkokiu smeliu, tai oj. Jauti, kad smirdi. Negana to, dar reikia ropstis per tvora. Ir tada jau kaip kokie cirko lokiai su daugybe tasiu atsivelkam is misko i parkinga. Klausiam. Negaunam teigiamo atsakymo arba nesusisnekam. Tada viena draugiska vokieciu porele paaiskina kur mes esam apskritai ir paraso kur mus reikia issigaut. Kitas draugiskas vokieciu senukas, po to kai issiaiskina su draugiska porele, paveya mus i tiesos kelia. O ten jau iskart pagaunam lenka, kuris veza iki pat Hanoverio. Ura! Kol nemiegu, tai liezuvi lauzau rusiskai. Turiu pasakyt, kad didziuojuos savim. Susisnekejom!
Hanoveris! Viskas zydz ir nepaprastai grazu.
Va tokia vat ilga ir su nuotykiais kelione buvo nuo lenku pas vokieciu.
antradienis, balandžio 07, 2009
Lenkuose!
jus man ka norit ta sakykit, bet lenkai yra draugiski zmones.
is vilniaus isvaziuot uztrukom dvi valandas su uzsukimu i daniliskes. tada veze kietas ralistas - optimalus greitis 150km/h. man patiko. paskui naujas rusas pametejo link marijampoles. prie degalines. o po kiek laiko iki kitos degalines, kur istrigom daugiau nei valandai. draugiska moteriske paveze ant tiesaus kelio, o Valdelis zadejes mums Varsuva tepaveze uz Bialystoko savo popierium pakrautoj furoj. Sekantis buvo lenkas su baisiai sustra raudona masina (gerai kai net markes nepaziuriu, o ir nepazistu ;D). Viens is tu kur minimalus greitis - 130km/h. o jau tada paskutiniai musu vairuotojai buvo du mieli ir kulturingi lenkiukai, kuriems ta varsuva net ne visai pakeliui, bet vis tiek nuveze iki pat centro.
kol Olekas baigs darba dar prasiejom Varsuvos Gedo prospektu. :) paskui bandem eit koldunu susirast kokiam prekybcentry, bet kad niekas nepanoro mums zmoniskai kur toki rast arba jie nedirbo nes sekmadienis. likom be koldunu. bet paedem kebabu pas turkus. dar siandien as jais raugeju. ;D O Olekas nusivede mus i tuseli draugu. Turejo but - paziuresim filma + vakariene, o buvo kaljanas, filmas, kola, alus, kompanija ir bet koks apsiedimas makaronais, kuriuos tiesa paskui issvaiksciojom kol namo parejom. ir dar susipazinom su mergaitem is Amsterdamo. Labai pakeliui!
Olekas gerietis toks neleido mums be bilieteliu metro vaziuot, nei per uztvaras sokinet, pusryciais pavaisino ir kavos padare, ir lova paklojo, ir prieme ispejus vos pries kelias valandas.
ryte kazkaip issigaunam is Varsuvos. Aisku viesam transportui bilietuku neperkam, nu dar ko. Uz ka tada esim? autobusu vaziuojam toliau nei iki galo, tai vos negrizom atgal i Varsuva. ;D Sustoja labai mielas senukas, su kuriuo truputi rusiskai, truputi angliskai ir kiek nors lenkiskai dar susikalbam. pasnekam apie dalykus. Isleidzia skylej. is pradziu bandom eit i viena puse. Lyg ir link mirazines degalines, nes nesveikai i tulika norisi. bet mirazine degaline is tikro yra traktoriu parduotuve. nelabai nelabai... einam atgal bet kiek, varysim ant autostrados ir Poznan. bet kadangi stovim skylej pries miesta, tai nieks nestoja. sokam ir dainuojam, nes ka cia veiksi? kai sustoja kokie tais diedai, tai kalba tik lenkiskai ir net zemelapy nesugeba parodyt kur vaziuos. bet paskui mus isgelbeja vyrukas su pusiau krovinine masina. su kuriuo bent lenkiskai susisneket eina. labai draugiskai nuveza mus iki pat autostrados. ten issigande bandom rodyt plakatus kad varom i Poznan. Vel sustoja lenkas, kuris tik lenkiskai ir net nesuprantamai lenkiskai. o paskui is priesingos puses vaziuojantis Tomash pypsina mums kad varom i Poznan. Tai ir varom. Draugiskai. :) iki vietos.
Spejam padaryt tura po Poznan. kokius tris kartus persivalgyt. prisiragaut alaus lenkisko. parukyt kaljano arabiskam bare. ir net prasisokt, nes nebloga muzika ejo. ir tada po makdonaldo ledu, be bilieteliu ir kontroles griztam namo.
vyksta priciuoziamos valties putimas. sunkiai, bet gal ir gausim miegot siandien.
labanakt!
is vilniaus isvaziuot uztrukom dvi valandas su uzsukimu i daniliskes. tada veze kietas ralistas - optimalus greitis 150km/h. man patiko. paskui naujas rusas pametejo link marijampoles. prie degalines. o po kiek laiko iki kitos degalines, kur istrigom daugiau nei valandai. draugiska moteriske paveze ant tiesaus kelio, o Valdelis zadejes mums Varsuva tepaveze uz Bialystoko savo popierium pakrautoj furoj. Sekantis buvo lenkas su baisiai sustra raudona masina (gerai kai net markes nepaziuriu, o ir nepazistu ;D). Viens is tu kur minimalus greitis - 130km/h. o jau tada paskutiniai musu vairuotojai buvo du mieli ir kulturingi lenkiukai, kuriems ta varsuva net ne visai pakeliui, bet vis tiek nuveze iki pat centro.
kol Olekas baigs darba dar prasiejom Varsuvos Gedo prospektu. :) paskui bandem eit koldunu susirast kokiam prekybcentry, bet kad niekas nepanoro mums zmoniskai kur toki rast arba jie nedirbo nes sekmadienis. likom be koldunu. bet paedem kebabu pas turkus. dar siandien as jais raugeju. ;D O Olekas nusivede mus i tuseli draugu. Turejo but - paziuresim filma + vakariene, o buvo kaljanas, filmas, kola, alus, kompanija ir bet koks apsiedimas makaronais, kuriuos tiesa paskui issvaiksciojom kol namo parejom. ir dar susipazinom su mergaitem is Amsterdamo. Labai pakeliui!
Olekas gerietis toks neleido mums be bilieteliu metro vaziuot, nei per uztvaras sokinet, pusryciais pavaisino ir kavos padare, ir lova paklojo, ir prieme ispejus vos pries kelias valandas.
ryte kazkaip issigaunam is Varsuvos. Aisku viesam transportui bilietuku neperkam, nu dar ko. Uz ka tada esim? autobusu vaziuojam toliau nei iki galo, tai vos negrizom atgal i Varsuva. ;D Sustoja labai mielas senukas, su kuriuo truputi rusiskai, truputi angliskai ir kiek nors lenkiskai dar susikalbam. pasnekam apie dalykus. Isleidzia skylej. is pradziu bandom eit i viena puse. Lyg ir link mirazines degalines, nes nesveikai i tulika norisi. bet mirazine degaline is tikro yra traktoriu parduotuve. nelabai nelabai... einam atgal bet kiek, varysim ant autostrados ir Poznan. bet kadangi stovim skylej pries miesta, tai nieks nestoja. sokam ir dainuojam, nes ka cia veiksi? kai sustoja kokie tais diedai, tai kalba tik lenkiskai ir net zemelapy nesugeba parodyt kur vaziuos. bet paskui mus isgelbeja vyrukas su pusiau krovinine masina. su kuriuo bent lenkiskai susisneket eina. labai draugiskai nuveza mus iki pat autostrados. ten issigande bandom rodyt plakatus kad varom i Poznan. Vel sustoja lenkas, kuris tik lenkiskai ir net nesuprantamai lenkiskai. o paskui is priesingos puses vaziuojantis Tomash pypsina mums kad varom i Poznan. Tai ir varom. Draugiskai. :) iki vietos.
Spejam padaryt tura po Poznan. kokius tris kartus persivalgyt. prisiragaut alaus lenkisko. parukyt kaljano arabiskam bare. ir net prasisokt, nes nebloga muzika ejo. ir tada po makdonaldo ledu, be bilieteliu ir kontroles griztam namo.
vyksta priciuoziamos valties putimas. sunkiai, bet gal ir gausim miegot siandien.
labanakt!
ketvirtadienis, balandžio 02, 2009
mano Ego
Autoritetingumas: 50%
Savarankiškumas: 33%
Pranašumo jausmas: 40%
Polinkis reklamuotis: 71%
Kitų išnaudojimas: 80%
Tuštybė/savimeilė: 67%
Žinojimas, kad gali reikalauti to, ko nori: 33%
Melas!
Savarankiškumas: 33%
Pranašumo jausmas: 40%
Polinkis reklamuotis: 71%
Kitų išnaudojimas: 80%
Tuštybė/savimeilė: 67%
Žinojimas, kad gali reikalauti to, ko nori: 33%
Melas!
Gavau baudą!
Ir man vis tik reikia mažų nekaltų dalykų.
Kai jis vis klausia, ar nešalta, o paėmęs už rankos su tokiu naiviu pretekstu daugiau jos nepaleidžia. Kai atsisveikinimo bučinio norisi abiem, bet vis tiek nedrąsu ir kažkur pilve taip kutena. Ir prisilietimas toks švelnus. Paviršiukais.
Ir tada važiuodama namo be bilietėlio, bet su baudos kvituku šypsai.
Ir kai vakarieniauji.
Kai atsakinėji į e-mail'us.
Valais dantis..
Rengies pižamą.
Lendi į lovą.
Paviršiukais. Lūpom.
Manau, dėl visko kaltas pavasaris! :)
Kai jis vis klausia, ar nešalta, o paėmęs už rankos su tokiu naiviu pretekstu daugiau jos nepaleidžia. Kai atsisveikinimo bučinio norisi abiem, bet vis tiek nedrąsu ir kažkur pilve taip kutena. Ir prisilietimas toks švelnus. Paviršiukais.
Ir tada važiuodama namo be bilietėlio, bet su baudos kvituku šypsai.
Ir kai vakarieniauji.
Kai atsakinėji į e-mail'us.
Valais dantis..
Rengies pižamą.
Lendi į lovą.
Paviršiukais. Lūpom.
Manau, dėl visko kaltas pavasaris! :)
pirmadienis, kovo 30, 2009
džiūgena!
nes...
pavasaris ir pagaliau ant Lietuvos daugiau saulės randas,
žmonės daugiau šypsos,
tulpės atpigo,
gavom tą bilietą!,
turim planą chuliganą,
cafe de Paris gali gaut ypač skanios kakavos,
tamsus alus labai skanus,
mėgstu būt tarp žmonių ir su žmonėm,
7 daugiau nei 6,
depresijos kine yra Ponyo,
draugai neatsisako padėt,
o neryžtingi vyrai yra neaktualūs!
Va todėl ir džiūgena!
Ir šiaip, jei noriu, galiu būt pasaulio centras, tai ko nesidžiaugt? :)
pavasaris ir pagaliau ant Lietuvos daugiau saulės randas,
žmonės daugiau šypsos,
tulpės atpigo,
gavom tą bilietą!,
turim planą chuliganą,
cafe de Paris gali gaut ypač skanios kakavos,
tamsus alus labai skanus,
mėgstu būt tarp žmonių ir su žmonėm,
7 daugiau nei 6,
depresijos kine yra Ponyo,
draugai neatsisako padėt,
o neryžtingi vyrai yra neaktualūs!
Va todėl ir džiūgena!
Ir šiaip, jei noriu, galiu būt pasaulio centras, tai ko nesidžiaugt? :)
penktadienis, sausio 30, 2009
ketvirtadienis, sausio 29, 2009
antradienis, sausio 06, 2009
žiemos malonumai
Tam kad Aleksėjus daugiau manęs neklaustų: 'kaip slidinėjimas?', o ir šiaip - iš tingėjimo (mokytis nemoku), pasipasakosiu apie savo pirmą kartą (ant slidžių!). (:
Buvo taip:
Paskambina mama pirmą naujų metų dieną, sako: važiuosi slidinėt? Sakau: Aaa.. Aišku!
Grįžtu namo, susiorganizuoju improvizuotus slidinėjimui pusiau tinkamus rūbus, reiškia - pasiruošiau. :)
IŠ pat ryto susirenka net 12 žmonių kompanija, susipakuojam priešpiečius, termosus arbatosir riedam Latvijos pusėn (http://www.milzkalns.lv/). Vežamės du mažamečius vaikus be dokumentų. Kaip jau mes mėgstam.
Nuvykstam maždaug vidurdienį. Tada daugiau nei pusvalandį užtrunkam kol kiekvienas gaunam įrangą. O va tada jau į trasą! Pradžiai čiužinomės ant vaikų kalnelio, bet greit mums pabodo, tai palikę tėvus ir vaikus ten išėjom nuotykių ieškot ant aukštesnių trasų. Dar nebuvo taip daug sniego, tai nevisos trasos buvo paruoštos, ir - oi kaip mums pasisekė! - atidarytos buvo tik dvi paskutinės. ;D Šiaip ne taip ten pakyli (aš gi pirmą kart keltuvu naudojaus) ir per 10s atsiduri vėl apačioj. Truputį ilgiau trunka, jei nusprendi pagulėt ir pasivoliot vidury trasos. Ką aš ir nusprendžiau pirmą kartą leisdamasi. ;D Gerai, kad gan sėkmingai prigult pavyko, tai didesnių mėlynių išvengiau. Kitus kelis kartus jau nučiuožiau gražiai ir nenugriuvus, tik gal lazdom per daug mataruodama. Bet aš savim vis tiek didžiuojuos. Kaip pirmam kartui - itin gerai! ;D Tada grįžom į varlininką, kad galėtų vaikai pasiekimais pasigirt, o tėvai pračiuožt nuo įdomesnių trasų. Sakė, buvo efektingų kritimų, bet man neteko matyt.
Po penkių valando malonumo dar didesnis malonumas buvo išlipt iš slidžių batų ir atsigert arbatos. O tada jau namo. Su kelionine Boney M kasete visu garsu. ;D Home home gotta go home home home gotta go home!
Bandom ką nors su tom slidėm daryt :)
Kylam!
Wuolia! O šiaip tai kiekvienąkart užsimanius sustot gaudavau krist. :D
Sniego patranka, katra piktybiškai į akis purkšdavo.
Čia smagioji dalis vyko. :)
Buvo taip:
Paskambina mama pirmą naujų metų dieną, sako: važiuosi slidinėt? Sakau: Aaa.. Aišku!
Grįžtu namo, susiorganizuoju improvizuotus slidinėjimui pusiau tinkamus rūbus, reiškia - pasiruošiau. :)
IŠ pat ryto susirenka net 12 žmonių kompanija, susipakuojam priešpiečius, termosus arbatosir riedam Latvijos pusėn (http://www.milzkalns.lv/). Vežamės du mažamečius vaikus be dokumentų. Kaip jau mes mėgstam.
Nuvykstam maždaug vidurdienį. Tada daugiau nei pusvalandį užtrunkam kol kiekvienas gaunam įrangą. O va tada jau į trasą! Pradžiai čiužinomės ant vaikų kalnelio, bet greit mums pabodo, tai palikę tėvus ir vaikus ten išėjom nuotykių ieškot ant aukštesnių trasų. Dar nebuvo taip daug sniego, tai nevisos trasos buvo paruoštos, ir - oi kaip mums pasisekė! - atidarytos buvo tik dvi paskutinės. ;D Šiaip ne taip ten pakyli (aš gi pirmą kart keltuvu naudojaus) ir per 10s atsiduri vėl apačioj. Truputį ilgiau trunka, jei nusprendi pagulėt ir pasivoliot vidury trasos. Ką aš ir nusprendžiau pirmą kartą leisdamasi. ;D Gerai, kad gan sėkmingai prigult pavyko, tai didesnių mėlynių išvengiau. Kitus kelis kartus jau nučiuožiau gražiai ir nenugriuvus, tik gal lazdom per daug mataruodama. Bet aš savim vis tiek didžiuojuos. Kaip pirmam kartui - itin gerai! ;D Tada grįžom į varlininką, kad galėtų vaikai pasiekimais pasigirt, o tėvai pračiuožt nuo įdomesnių trasų. Sakė, buvo efektingų kritimų, bet man neteko matyt.
Po penkių valando malonumo dar didesnis malonumas buvo išlipt iš slidžių batų ir atsigert arbatos. O tada jau namo. Su kelionine Boney M kasete visu garsu. ;D Home home gotta go home home home gotta go home!
Bandom ką nors su tom slidėm daryt :)
Kylam!
Wuolia! O šiaip tai kiekvienąkart užsimanius sustot gaudavau krist. :D
Sniego patranka, katra piktybiškai į akis purkšdavo.
Čia smagioji dalis vyko. :)
šeštadienis, sausio 03, 2009
kur surasti laimę
Laimės ieškau visur! Tai prie upės tai prie ežero, bet kur ją surasti? Ieškojau jos nusiminęs, linksmas, bet laimės neradau. Staiga išdirgau balsą! Jis man atsakė: ieškok laimės tada kai gyveni laimingas! Nepyk, ir ji tave aplankys!
sako mano 6 metų sesutė, kuri yra poetė ir rašytoja ;)
trečiadienis, gruodžio 31, 2008
prieš pasitinkant
Kiek save pamenu.. Ne, gal per stipriai pasakyta. Bet bent jau kokius pastaruosius 5 metus gruodžio pabaigoj arba laikotarpy tarp Kalėdų ir Naujų Metų pradžios mane apima isterija. Maždaug: su kuo?! kur?! kaip?! ar tai tikrai tai?! ar bus smagu?! koks atsarginis variantas?! nenoriu! nieko nenoriu!! Man atrodo, kad tam startą duoda iš maždaug penkto žmogaus dar prieš Kalėdas išgirstas klausimas: tai kur Naujus sutiksi? Tyliai paurzgi, pasišiauši, kad Nauji apskritai yra kvaila ir komercinė šventė, o tyliai sau toliau panikuoji. Ir visiškai be reikalo. Nes galiausiai viskas šauniai išsisprendžia.
Be panikos, kad ir vėl tavo šventė gali būt ne tokia SUPER kaip kitų, dar būna toks keistas jausmas (manau, irgi panika, tik ne tokia isteriška), kad neišvengiamai artėja tas RYTOJ, nuo kurio ketinau pradėt laikytis dietos, dažniau šypsotis, mažiau skųstis, daugiau pasakot mamai, dažniau apkabint tuos, kuriuos myliu, pagaliau išmokt ko nors naudingo ir dar padaryt kažką TOKIO, apie ką galėčiau garsiai pasigirt. Kasmet tas pats. Šiemet, beje, irgi ruošiu sau tokį pažadų rinkinuką. Šįkart išdėliosiu jį ant popieriaus ir padėsiu į nuotraukų albumą/knygą/prisiminimų dėžutę kad jie niekur nedingtų. Pripažinkim, mano atmintis tikrai ne puiki. ;) O po metų išsitrauksiu ir pažiūrėsiu ar bent mažą dalį to išpildžiau. Va taip.
Žiūrint atgal, o tiksliau - į 2008 (jau beveik praeitų) metų kalendorių...
Nauji Briusely. Mano pirmoji kelionė į Europą! Tuo pačiu ir dar keli pirmi kartai, apie kuriuos istorija tegul viešai nekalba. ;D Sausį sesija. Ir 4 ar 5 dienų avantiūra Jungtinėj Karalystėj.. :) Tada būna vasaris su komercine širdelių švente, per kurią mane aplinka tiesiog verčia blogai jaustis. Paskui atostogos. Kokios nors užgavėnės ir pasičiuožinėjimai nuo kalniuko. Henrikos gimtadienis. Per kurį būnu bloga. Pavasaris ir maži įsimylėjimai, nuo kurių taip smagu, kad net pačiai truputį nejauku. Žygio žygis Dovilės gimtadienio proga. Sesija, kurią taip šauniai užbaigia mano gimtadienis. Po kurio suprantu, kad mano draugai nepaprastai atkaklūs. Aš šitaip bjauriai elgiuos, o mane vis tiek mėgsta ir krečia staigmenas. Tiktai malonias. Paskui atostogos namie. Vasara, pirmos braškės ir palydėtuvės su 'už ką mes mylim ernestuką', laužu ir ... Tada 2 mėnesiai nešvarių indų, nevalytų vonių, neklotų lovų ir 'kaip sunkiai dirbam, kaip mažai moka'. Draugystės išbandymai. Ir supratimas, kad reikia draugą tūrėti. Visada reikia draugo. Ir vėl atostogos. Dirbtiniai nuotykiai Floridoj, paplūdimys, NYC, Varšuva, namai. Gera grįžt namo. Tada dar truputis atostogų ir įspūdžių Stambule, kur manim per gerai rūpinosi. Keletas mėnesių rutinos, kuriuos bandėm sklaidyt šokių pamokom, kinu, vairavimo pamokom, kalbų pamokom, knygom, muzika, filmais, susitikimais, kelionėm ir aistros paieškom... O tada jau prieškalėdis šurmulys, šventės, atostogos. Baigės. Prabėgo. Tilpo į vos daugiau nei 20 neilgų sakinių.
Išvada: apibendrinus gautus rezultatus, įvertinus paklaidas bei žmogiškąjį faktorių rezultatai sutapo su lūkesčiais. :)
Nes: draugų nepraradau, o atradau; keliavau; išmokau šio to naujo ar bent pradėjau; truputį mylėjau; nemažai džiaugiausi; supratau/atradau/prisiminiau daug svarbių dalykų; iš naujo įvertinau draugystės, namų, šeimos svarbą... Negaliu sakyt, kad nebuvo dienų, kai net kaukimas sėdint ant stogo nepadėdavo, o pagalvė gaudavo dozę ašarų, bet ir tai reikalinga, kad atrastum ir suprastum.
Paskutinis labanakt* šiemet. (:
Be panikos, kad ir vėl tavo šventė gali būt ne tokia SUPER kaip kitų, dar būna toks keistas jausmas (manau, irgi panika, tik ne tokia isteriška), kad neišvengiamai artėja tas RYTOJ, nuo kurio ketinau pradėt laikytis dietos, dažniau šypsotis, mažiau skųstis, daugiau pasakot mamai, dažniau apkabint tuos, kuriuos myliu, pagaliau išmokt ko nors naudingo ir dar padaryt kažką TOKIO, apie ką galėčiau garsiai pasigirt. Kasmet tas pats. Šiemet, beje, irgi ruošiu sau tokį pažadų rinkinuką. Šįkart išdėliosiu jį ant popieriaus ir padėsiu į nuotraukų albumą/knygą/prisiminimų dėžutę kad jie niekur nedingtų. Pripažinkim, mano atmintis tikrai ne puiki. ;) O po metų išsitrauksiu ir pažiūrėsiu ar bent mažą dalį to išpildžiau. Va taip.
Žiūrint atgal, o tiksliau - į 2008 (jau beveik praeitų) metų kalendorių...
Nauji Briusely. Mano pirmoji kelionė į Europą! Tuo pačiu ir dar keli pirmi kartai, apie kuriuos istorija tegul viešai nekalba. ;D Sausį sesija. Ir 4 ar 5 dienų avantiūra Jungtinėj Karalystėj.. :) Tada būna vasaris su komercine širdelių švente, per kurią mane aplinka tiesiog verčia blogai jaustis. Paskui atostogos. Kokios nors užgavėnės ir pasičiuožinėjimai nuo kalniuko. Henrikos gimtadienis. Per kurį būnu bloga. Pavasaris ir maži įsimylėjimai, nuo kurių taip smagu, kad net pačiai truputį nejauku. Žygio žygis Dovilės gimtadienio proga. Sesija, kurią taip šauniai užbaigia mano gimtadienis. Po kurio suprantu, kad mano draugai nepaprastai atkaklūs. Aš šitaip bjauriai elgiuos, o mane vis tiek mėgsta ir krečia staigmenas. Tiktai malonias. Paskui atostogos namie. Vasara, pirmos braškės ir palydėtuvės su 'už ką mes mylim ernestuką', laužu ir ... Tada 2 mėnesiai nešvarių indų, nevalytų vonių, neklotų lovų ir 'kaip sunkiai dirbam, kaip mažai moka'. Draugystės išbandymai. Ir supratimas, kad reikia draugą tūrėti. Visada reikia draugo. Ir vėl atostogos. Dirbtiniai nuotykiai Floridoj, paplūdimys, NYC, Varšuva, namai. Gera grįžt namo. Tada dar truputis atostogų ir įspūdžių Stambule, kur manim per gerai rūpinosi. Keletas mėnesių rutinos, kuriuos bandėm sklaidyt šokių pamokom, kinu, vairavimo pamokom, kalbų pamokom, knygom, muzika, filmais, susitikimais, kelionėm ir aistros paieškom... O tada jau prieškalėdis šurmulys, šventės, atostogos. Baigės. Prabėgo. Tilpo į vos daugiau nei 20 neilgų sakinių.
Išvada: apibendrinus gautus rezultatus, įvertinus paklaidas bei žmogiškąjį faktorių rezultatai sutapo su lūkesčiais. :)
Nes: draugų nepraradau, o atradau; keliavau; išmokau šio to naujo ar bent pradėjau; truputį mylėjau; nemažai džiaugiausi; supratau/atradau/prisiminiau daug svarbių dalykų; iš naujo įvertinau draugystės, namų, šeimos svarbą... Negaliu sakyt, kad nebuvo dienų, kai net kaukimas sėdint ant stogo nepadėdavo, o pagalvė gaudavo dozę ašarų, bet ir tai reikalinga, kad atrastum ir suprastum.
Paskutinis labanakt* šiemet. (:
trečiadienis, gruodžio 24, 2008
mėgstu kalėdas!
Aš vis tiek manau, kad Kalėdos yra geriausia metų šventė. Geresnė net už gimtadienį! :)
Nors kiekvienais metais truputį keikiu visas žiemos šventes, nes kartu su jomis ateina egzaminai ir dovanų pirkimo karštinė, bet kai lieka tik kokia savaitė iki Kalėdų, apima ta gera gera šventinė dvasia. Ir tada pagalvoju apie visus, kurie man buvo geri per metus, nupaišau vieną antrą atviruką ir supakuoju kad ir smulkias, bet tikrai nuoširdžias dovanėles. Nes man patinka ne tik gaut, bet ir dovanot. Ypač smagu ką nors nustebint! (:
Ir dar man patinka prieš Kalėdas ypatingai stipriai apimantis namų ilgesys. Nes jis toks gerietiškas. Visai neskauda tada ilgėtis, nes žinai, kad jau tuoj tuoj... Tuoj būsi namie ir tavęs ten lauks vien patys geriausi, jaukiausi, šilčiausi ir mieliausi dalykai.
O Kalėdų rytas yra išvis pati ypatingiausia diena. Kai ryte tave pažadina mažos rankelės ir vaikiškas balsas: einam, einam Kalėdų senelio dovanų! Ir tada visi išpakuojam dovanas ir kartu pusryčiaujam. Pasiutusiai gera.
Tai va... ;)
Aš linkiu, kad jūsų šventės būtų šiltos ir jaukios. Myl*
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)